Labai taiklus Alvydo pastebėjimas: tose pastorališko skambesio lengvose dainose tikrai skamba kaip Bitlai, ypač vokalo prasme. Vis dėlto, įdomesnėse kompozicijose The Flaming Lips nusprendžia paberti žiupsnelį Sonic Youth ir pradeda kažką tokio eksperimentiško daryti arba su sintezais (Brother Eye), arba su gitaromis (Dinosaurs On The Mountain, When We Die When We're High ir pan.). Tuo šis albumas yra visai ir įdomus, nors mano skoniui gerokai per daug to pastorališkai akustiško skambesio ir norėčiau daugiau gitaros pasidraskymų. Stengiantis nuo šio mano poreikio atsiriboti, albume tikrai gerai dera būtent tas bitliškas lengvas rokas ir tie žiupsneliai eksperimento.
Jei The Flaming Lips tokiu skambesiu demonstruoja, kaip turėtų skambėti roko muzika dabartyje arba artimojoje ateityje, tai aš tokiu scenarijumi būčiau labiau patenkintas. Deja, labai nemažai indie grupių visiškai neišgauna tos bitliškos natūros, kurią dažnai bando išgauti. Ir tampa nykiai akustiškais garažeriais, kuriems šiame dešimtmetyje jau net nebeduoda nešti roko judėjimo vėliavos (ją duoda popso elementus mėgstantiems Imagine Dragons, Twenty One Pilots ir pan.).
Mano mėgstamiausios dainos šiame albume yra kelios: Brother Eye turi labai smagų sintezų žaismą antrame plane, kuris prideda intrigos į visą melodijos vystymą. Vokalai kai kuriose sekcijose turbūt šiek tiek pro vocoderį praleisti, skamba šaltai ir robotiškai. You N Me Sellin' Weed eigoje sugyvena Oasis'iškas britiškas indie ir šiek tiek southern rock / country motyvai, pagerinti sintezo keistumais. When We Die When We're High labai ritmiškai užvežantis kūrinys ir labai smagi sintezo ir ksilofono magija vyksta priekinėse linijose + įsijungia labai distort'inta gitara antroje pusėje. Assassins of Youth daug visko vyksta — ir šiek tiek tirštos, vos ne noisinės elektronikos, ir vėlgi to tipinio indie, o prie galo vėlgi toks ritminis alternatyvas su aštriom gitarom.
Svarstau tarp 8 ir 9. Dėl minėtų keturių dainų norėtųsi rašyti 9-etą, bet albumas vietomis toks lengvas ir sunkiai įsimenamas, kas mane stabdo. Toks 8-etas, bet su riebiu pliusu.
Programuoti ir daryti su sistemomis JavaScript ir mySQL as dar nemoku. Mokykloj ir veliau mokiausi tik kaip pele tvirtai desine laikyti, procesoriu, ekrana ijungti ir matematikos, statybos programas turbopascal bei autocad ivaldyti.
Gerai, dirbau musicui 4 metus be atlygio kasdien. Pildziau duombaze. Kazkas gyveno is populiarumo ir reklamos. Ji arba jis turedami 27m gali savanoriauti iki begalybes. Bet kai tu 30+nothing tu turi seima negali dirbt apdoroti dizaina be atlygio. Man 69m
Pakeisciau ir pats (po metu) bet reikalingi € o ne tik savasnoras. Reikalingas kompiuteris, minimalus programavimo kursai, minimalus atlygis ir musicas skestu sirdutese
Is esmes nes visi vieni kita cia labai mylim - kodel nepadaryt rausvo su raudonu dizaino su susikabinusiu sirdziu fragmentais? Kodinis music zodis yra LOVE. love me like i am your melody
2020 m. gruodžio 26 d. 00:08:05
Labai taiklus Alvydo pastebėjimas: tose pastorališko skambesio lengvose dainose tikrai skamba kaip Bitlai, ypač vokalo prasme. Vis dėlto, įdomesnėse kompozicijose The Flaming Lips nusprendžia paberti žiupsnelį Sonic Youth ir pradeda kažką tokio eksperimentiško daryti arba su sintezais (Brother Eye), arba su gitaromis (Dinosaurs On The Mountain, When We Die When We're High ir pan.). Tuo šis albumas yra visai ir įdomus, nors mano skoniui gerokai per daug to pastorališkai akustiško skambesio ir norėčiau daugiau gitaros pasidraskymų. Stengiantis nuo šio mano poreikio atsiriboti, albume tikrai gerai dera būtent tas bitliškas lengvas rokas ir tie žiupsneliai eksperimento.
Jei The Flaming Lips tokiu skambesiu demonstruoja, kaip turėtų skambėti roko muzika dabartyje arba artimojoje ateityje, tai aš tokiu scenarijumi būčiau labiau patenkintas. Deja, labai nemažai indie grupių visiškai neišgauna tos bitliškos natūros, kurią dažnai bando išgauti. Ir tampa nykiai akustiškais garažeriais, kuriems šiame dešimtmetyje jau net nebeduoda nešti roko judėjimo vėliavos (ją duoda popso elementus mėgstantiems Imagine Dragons, Twenty One Pilots ir pan.).
Mano mėgstamiausios dainos šiame albume yra kelios: Brother Eye turi labai smagų sintezų žaismą antrame plane, kuris prideda intrigos į visą melodijos vystymą. Vokalai kai kuriose sekcijose turbūt šiek tiek pro vocoderį praleisti, skamba šaltai ir robotiškai. You N Me Sellin' Weed eigoje sugyvena Oasis'iškas britiškas indie ir šiek tiek southern rock / country motyvai, pagerinti sintezo keistumais. When We Die When We're High labai ritmiškai užvežantis kūrinys ir labai smagi sintezo ir ksilofono magija vyksta priekinėse linijose + įsijungia labai distort'inta gitara antroje pusėje. Assassins of Youth daug visko vyksta — ir šiek tiek tirštos, vos ne noisinės elektronikos, ir vėlgi to tipinio indie, o prie galo vėlgi toks ritminis alternatyvas su aštriom gitarom.
Svarstau tarp 8 ir 9. Dėl minėtų keturių dainų norėtųsi rašyti 9-etą, bet albumas vietomis toks lengvas ir sunkiai įsimenamas, kas mane stabdo. Toks 8-etas, bet su riebiu pliusu.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2020 m. rugsėjo 12 d. 04:18:32
Skamba kaip šių dienų Bitlai.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly