Steve Howe solinė kūryba man yra terra incognita, tad susigundžiau paklausyti užmatęs, kad tokis legenda tokiam amžiuj dar kepa albumus. Pripažinsiu — neįspūdingas darbas. Didžiausias iššūkis buvo perklausyti tris pirmąsias albumo dainas nepametant susidomėjimo. Nes tas primityvus See Me Through atidarantis rifukas ir niekur nevedantis muzikinių temų kartojimas Fulcrum instrumentale tikrai atbukina smegenis. Šios dvi kompozicijos, kartu su labai neįsimintina Beyond The Call, yra blogiausios kompozicijos albume. Po to situacija normalizuojasi sulig visai stipriu, progresyvoku struktūriškai ir instrumentiškai gabaliuku Love Is A River — mano mėgstamiausia daina albume, matyt ir Styvo vizijoje šis gabaliukas yra albumo ašis. Nors albumas nuo šio momento skamba geriau, bet irgi nepasakyčiau, kad kažką tokio reikšmingo turėčiau išskirti, nebent puikiai instrumentuotą Sound Picture ir On The Balcony, kuri pasitinka netikėtai ir nematytai sunkiais (žinant, kad čia Howe) rifais, bet po to nuslopsta į įprastą lengvo roko dainą... Net nežinau, ar tas sunku-lengva-sunku-lengva žaismas paskutinėje albumo dainoje man patiko, ar vis tik nelabai, sukonfūzijo.
Nežinau, ar aš kažko įspūdingesnio tikėjausi iš Hau. Jis ir Yes sudėtyje man visada atrodė blankokas kaip kūrybinė jėga. Kvapą gniaužiantis muzikantas, bet kompozicijos labai jau tokios artimoms vidutinybei. Planavau silpną 8-etą, bet pamąstęs, vis tik parašysiu 7-etą su pliusu, tikėdamasis, kad ateityje šis albumas nuskambės geriau.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2020 m. rugsėjo 23 d. 17:47:38
Steve Howe solinė kūryba man yra terra incognita, tad susigundžiau paklausyti užmatęs, kad tokis legenda tokiam amžiuj dar kepa albumus. Pripažinsiu — neįspūdingas darbas. Didžiausias iššūkis buvo perklausyti tris pirmąsias albumo dainas nepametant susidomėjimo. Nes tas primityvus See Me Through atidarantis rifukas ir niekur nevedantis muzikinių temų kartojimas Fulcrum instrumentale tikrai atbukina smegenis. Šios dvi kompozicijos, kartu su labai neįsimintina Beyond The Call, yra blogiausios kompozicijos albume. Po to situacija normalizuojasi sulig visai stipriu, progresyvoku struktūriškai ir instrumentiškai gabaliuku Love Is A River — mano mėgstamiausia daina albume, matyt ir Styvo vizijoje šis gabaliukas yra albumo ašis. Nors albumas nuo šio momento skamba geriau, bet irgi nepasakyčiau, kad kažką tokio reikšmingo turėčiau išskirti, nebent puikiai instrumentuotą Sound Picture ir On The Balcony, kuri pasitinka netikėtai ir nematytai sunkiais (žinant, kad čia Howe) rifais, bet po to nuslopsta į įprastą lengvo roko dainą... Net nežinau, ar tas sunku-lengva-sunku-lengva žaismas paskutinėje albumo dainoje man patiko, ar vis tik nelabai, sukonfūzijo.
Nežinau, ar aš kažko įspūdingesnio tikėjausi iš Hau. Jis ir Yes sudėtyje man visada atrodė blankokas kaip kūrybinė jėga. Kvapą gniaužiantis muzikantas, bet kompozicijos labai jau tokios artimoms vidutinybei. Planavau silpną 8-etą, bet pamąstęs, vis tik parašysiu 7-etą su pliusu, tikėdamasis, kad ateityje šis albumas nuskambės geriau.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas