Blue Öyster Cult

Diskusijos

0

– Alchemist (The Symbol Remains) Albumas netikėtas, nes grupę visiškai tenkino senas repertuaras ir sėkmingi turai po Ameriką. Visgi nauja medžiaga buvo surinkta, kad užtektų pilnam albumui ir jis gavosi ne prastesnis nei Mirrors, sakyčiau beveik Tyranny and Mutation lygio (Stand Up and Fight). Albumo dainos puikiai išsidėliotų po BOC albumus, nes grupė neeksperimentavo, kaip su Imaginos, bet padarė tai, ką moka geriausiai jau 40 metų. Nors visgi Alchemist galima įkišti į Imaginos albumą ir ji ten pritaptų, ir ji yra mano favoritė šiame albume.

Man sunku patikėti, kad grupė, kuri susibūrė 1967-ais, vis dar gali išleisti tokios kokybės muziką. Aišku, gaila, kad BOC anksčiau atsisakydavo leisti naują muziką dėl nepelningumo (kas yra didžioji muzikos pasaulio koronė), bet šiaip ne taip subrendo ir, matyt, per tiek daug metų grupė turėjo laiko pakurti ir išsirinkti geriausias idėjas ir sukoncentruoti į vieną albumą. 

Nors, kaip ir minėjau, visada esu skeptiškas klausydamas veteranų naują kūrybą, bet šitas albumas mane stačiai sužavėjo. Čia BOC sulydė visas savo geriausias savybės, o dar ir pridėjo labai netikėto sunkumo. Tai net galimai yra sunkiausias BOC diskografijos albumas. Vien jau su kokia sprogstama galia atidaromas albumas. That Was Me rifas vienas įsimintiniausių momentų albume. Edge of the World irgi kupina sunkių rifų ir kompleksiško būgnavimo. The Return to St. Cecilia taip pat draskymosi aspektu prilygsta Motley Crue ar kažkam panašaus. Man didžioji albumo bomba ir iškart mėgstamiausia daina patapo Stand And Fight. Tai kažkoks proto-doom metalas, nešantis į lėtesnius Megadeth momentas, o tie priedainio šauksmingi vokalai iškart didina norą gretinti su Accept – Balls To The Wall. O antroje dainos pusėje pasidraskymo gitara esama labai šaunaus. Taip pat prie sunkesnių dainų pridedam The Alchemist, kuri savo natūra man primena The Siege and Investiture... (iš Imaginos albumo), tik galbūt The Alchemist šiek tiek tamsesnio skambesio, bet viduryje šauna tokia solo, kad Metallica turbūt ja didžiuotųsi. Ir There's a Crime turi tokio savotiško pankiškumo.

Nepaisant to, yra ir ne tokių sunkių momentų. Tainted Blood turbūt yra vienintelė daina albume, kuriai išeina dėti melodingos baladės etiketę. Bet tai nenuvalkioto skambesio daina, man vokaliai priedainis reminiscuoja labai šaunią Kansas dainą On The Other Side (iš Monolith albumo). Nightmare Epiphany yra dar vienas mano favoritas albume. Netikėtai smagus, beveik boogie roko skambesys, turi tokio klasikinio BOC kvapo, bet ne mažiau pritiktų į kokių Status Quo repertuarą. Maloniai nustebino toks twist'as albumo kontekste. Florida Man taip pat norėčiau paminėti prie labai gerų albumo ramesnių dainų. Melodiškai mane nukėlė į Mirrors albumą, o ypač priminė vieną mano mėgstamiausių BOC dainų The Vigil. Secret Road irgi yra solidus bliuzrokiškas gabaliukas, labai man apeliuojanti melodija. 

Vienintelės albumo dainos, kurios nepaliko didesnio įspūdžio, yra The Machine, Train True ir finalizuojanti Fight, nors pastaroji turi labai intriguojantį gitaros žaismą įžangoje ir stiprią boso liniją, tačiau melodiškai ir vokaliai neveikia... 

Tikrai vienas ryškesnių šių metų albumų ir be galo sėkmingas grupės sugrįžimas. Tikrai dar grįšiu paklausyti šio albumo. O šiam kartui skiriu 9-etą su pliusu.