Perklausiau du kartus iš eilės ir abu kartus suklusau prie dainos The Lonely Psychogon. Pakerėjo vargonėlių įžanga. Toliau vokalas tolimai priminė Threshold, instrumentalas nesiveržia dubliuoti DT, ir tai man padarė malonią staigmeną, nes albumas, kaip minėjo Einaras, vis mėgina įsmukti į vėlėsnių DT daržą.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Nesu daug gyvenime klausęs Vanden Plas, verčiau girdėjęs tik atskiras dainas. Pastebėjau, kad išėjo naujas albumas, panašu, jog antroji jau pernai pradėtos sagos dalis. Nusprendžiau perklausyti. Ir atrodo, jog visos dainos geros, preciziškai atliktos, bet... po perklausos reflektuoju albumą ir suprantu, kad išties mane prikaustė tik dvi dainos When The World Is Falling Down ir Under The Horizon. Toliau albumas nors muzikaliai nesuprastėjo, bet nebesudomino taip. Pabandžiau iškart perklausyt antrą kartą – tas pats efektas. Ir man teko padaryti išvadą, kad minėtos dvi dainos turi be galo įsimintinus rifus arba priedainio melodijas (ypač Under The Horizon), bet visuma bendrai skamba kaip tuščiaviduriai Dream Theater. Žodž, paimi paskutinį DT albumą Distance Over Time, iš jo išimi visas aštriai ir pačių DT standartais skambančias dainas (S2N, Viper King, Pale Blue Dot) ir tai, kas lieka, maždaug atitinka šio albumo turinį skambesio prasme. Kitaip tariant, progmetalis padarytas protingai, bet be įsikertančių momentų. Rifai geri, bet ne per geri. Būgnavimas geras, bet ne per geras. Albumas toks progmetalio standartas. Kai kurie apžvalgininkai mėgsta frazę „progroko klišė“, nors aš nuo jo dėl pernelyg neigiamos konotacijos susilaikysiu. Tiesa dar vienas įdomus momentas: šio albumo lėtesnės dainos (Black Waltz Death, Ghost Engineers) skamba ne taip gerai kaip sunkesniosios. Matyt, dar pritrūksta aštrumos. Išvada tokia, kad albumas yra tiesiog saugus progmetalis. Ir tai dera su tuo, jog individualiai dainos man neblogos ir net pasižymėjau like'us nemažai daliai, bet albumas toks joks. Įprastai rašyčiau 9-etą, bet jaučiu, jog daug įdomesnius progmetalio albumus esu vertinęs 9-etu. Todėl 8-etas.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2020 m. gruodžio 11 d. 20:24:22
Perklausiau du kartus iš eilės ir abu kartus suklusau prie dainos The Lonely Psychogon. Pakerėjo vargonėlių įžanga. Toliau vokalas tolimai priminė Threshold, instrumentalas nesiveržia dubliuoti DT, ir tai man padarė malonią staigmeną, nes albumas, kaip minėjo Einaras, vis mėgina įsmukti į vėlėsnių DT daržą.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2020 m. gruodžio 11 d. 19:01:10
Nesu daug gyvenime klausęs Vanden Plas, verčiau girdėjęs tik atskiras dainas. Pastebėjau, kad išėjo naujas albumas, panašu, jog antroji jau pernai pradėtos sagos dalis. Nusprendžiau perklausyti. Ir atrodo, jog visos dainos geros, preciziškai atliktos, bet... po perklausos reflektuoju albumą ir suprantu, kad išties mane prikaustė tik dvi dainos When The World Is Falling Down ir Under The Horizon. Toliau albumas nors muzikaliai nesuprastėjo, bet nebesudomino taip. Pabandžiau iškart perklausyt antrą kartą – tas pats efektas. Ir man teko padaryti išvadą, kad minėtos dvi dainos turi be galo įsimintinus rifus arba priedainio melodijas (ypač Under The Horizon), bet visuma bendrai skamba kaip tuščiaviduriai Dream Theater. Žodž, paimi paskutinį DT albumą Distance Over Time, iš jo išimi visas aštriai ir pačių DT standartais skambančias dainas (S2N, Viper King, Pale Blue Dot) ir tai, kas lieka, maždaug atitinka šio albumo turinį skambesio prasme. Kitaip tariant, progmetalis padarytas protingai, bet be įsikertančių momentų. Rifai geri, bet ne per geri. Būgnavimas geras, bet ne per geras. Albumas toks progmetalio standartas. Kai kurie apžvalgininkai mėgsta frazę „progroko klišė“, nors aš nuo jo dėl pernelyg neigiamos konotacijos susilaikysiu. Tiesa dar vienas įdomus momentas: šio albumo lėtesnės dainos (Black Waltz Death, Ghost Engineers) skamba ne taip gerai kaip sunkesniosios. Matyt, dar pritrūksta aštrumos. Išvada tokia, kad albumas yra tiesiog saugus progmetalis. Ir tai dera su tuo, jog individualiai dainos man neblogos ir net pasižymėjau like'us nemažai daliai, bet albumas toks joks. Įprastai rašyčiau 9-etą, bet jaučiu, jog daug įdomesnius progmetalio albumus esu vertinęs 9-etu. Todėl 8-etas.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas