Perklausiau du kartus iš eilės ir abu kartus suklusau prie dainos The Lonely Psychogon. Pakerėjo vargonėlių įžanga. Toliau vokalas tolimai priminė Threshold, instrumentalas nesiveržia dubliuoti DT, ir tai man padarė malonią staigmeną, nes albumas, kaip minėjo Einaras, vis mėgina įsmukti į vėlėsnių DT daržą.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Nesu daug gyvenime klausęs Vanden Plas, verčiau girdėjęs tik atskiras dainas. Pastebėjau, kad išėjo naujas albumas, panašu, jog antroji jau pernai pradėtos sagos dalis. Nusprendžiau perklausyti. Ir atrodo, jog visos dainos geros, preciziškai atliktos, bet... po perklausos reflektuoju albumą ir suprantu, kad išties mane prikaustė tik dvi dainos When The World Is Falling Down ir Under The Horizon. Toliau albumas nors muzikaliai nesuprastėjo, bet nebesudomino taip. Pabandžiau iškart perklausyt antrą kartą – tas pats efektas. Ir man teko padaryti išvadą, kad minėtos dvi dainos turi be galo įsimintinus rifus arba priedainio melodijas (ypač Under The Horizon), bet visuma bendrai skamba kaip tuščiaviduriai Dream Theater. Žodž, paimi paskutinį DT albumą Distance Over Time, iš jo išimi visas aštriai ir pačių DT standartais skambančias dainas (S2N, Viper King, Pale Blue Dot) ir tai, kas lieka, maždaug atitinka šio albumo turinį skambesio prasme. Kitaip tariant, progmetalis padarytas protingai, bet be įsikertančių momentų. Rifai geri, bet ne per geri. Būgnavimas geras, bet ne per geras. Albumas toks progmetalio standartas. Kai kurie apžvalgininkai mėgsta frazę „progroko klišė“, nors aš nuo jo dėl pernelyg neigiamos konotacijos susilaikysiu. Tiesa dar vienas įdomus momentas: šio albumo lėtesnės dainos (Black Waltz Death, Ghost Engineers) skamba ne taip gerai kaip sunkesniosios. Matyt, dar pritrūksta aštrumos. Išvada tokia, kad albumas yra tiesiog saugus progmetalis. Ir tai dera su tuo, jog individualiai dainos man neblogos ir net pasižymėjau like'us nemažai daliai, bet albumas toks joks. Įprastai rašyčiau 9-etą, bet jaučiu, jog daug įdomesnius progmetalio albumus esu vertinęs 9-etu. Todėl 8-etas.
Programuoti ir daryti su sistemomis JavaScript ir mySQL as dar nemoku. Mokykloj ir veliau mokiausi tik kaip pele tvirtai desine laikyti, procesoriu, ekrana ijungti ir matematikos, statybos programas turbopascal bei autocad ivaldyti.
Gerai, dirbau musicui 4 metus be atlygio kasdien. Pildziau duombaze. Kazkas gyveno is populiarumo ir reklamos. Ji arba jis turedami 27m gali savanoriauti iki begalybes. Bet kai tu 30+nothing tu turi seima negali dirbt apdoroti dizaina be atlygio. Man 69m
Pakeisciau ir pats (po metu) bet reikalingi € o ne tik savasnoras. Reikalingas kompiuteris, minimalus programavimo kursai, minimalus atlygis ir musicas skestu sirdutese
Is esmes nes visi vieni kita cia labai mylim - kodel nepadaryt rausvo su raudonu dizaino su susikabinusiu sirdziu fragmentais? Kodinis music zodis yra LOVE. love me like i am your melody
2020 m. gruodžio 11 d. 20:24:22
Perklausiau du kartus iš eilės ir abu kartus suklusau prie dainos The Lonely Psychogon. Pakerėjo vargonėlių įžanga. Toliau vokalas tolimai priminė Threshold, instrumentalas nesiveržia dubliuoti DT, ir tai man padarė malonią staigmeną, nes albumas, kaip minėjo Einaras, vis mėgina įsmukti į vėlėsnių DT daržą.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2020 m. gruodžio 11 d. 19:01:10
Nesu daug gyvenime klausęs Vanden Plas, verčiau girdėjęs tik atskiras dainas. Pastebėjau, kad išėjo naujas albumas, panašu, jog antroji jau pernai pradėtos sagos dalis. Nusprendžiau perklausyti. Ir atrodo, jog visos dainos geros, preciziškai atliktos, bet... po perklausos reflektuoju albumą ir suprantu, kad išties mane prikaustė tik dvi dainos When The World Is Falling Down ir Under The Horizon. Toliau albumas nors muzikaliai nesuprastėjo, bet nebesudomino taip. Pabandžiau iškart perklausyt antrą kartą – tas pats efektas. Ir man teko padaryti išvadą, kad minėtos dvi dainos turi be galo įsimintinus rifus arba priedainio melodijas (ypač Under The Horizon), bet visuma bendrai skamba kaip tuščiaviduriai Dream Theater. Žodž, paimi paskutinį DT albumą Distance Over Time, iš jo išimi visas aštriai ir pačių DT standartais skambančias dainas (S2N, Viper King, Pale Blue Dot) ir tai, kas lieka, maždaug atitinka šio albumo turinį skambesio prasme. Kitaip tariant, progmetalis padarytas protingai, bet be įsikertančių momentų. Rifai geri, bet ne per geri. Būgnavimas geras, bet ne per geras. Albumas toks progmetalio standartas. Kai kurie apžvalgininkai mėgsta frazę „progroko klišė“, nors aš nuo jo dėl pernelyg neigiamos konotacijos susilaikysiu. Tiesa dar vienas įdomus momentas: šio albumo lėtesnės dainos (Black Waltz Death, Ghost Engineers) skamba ne taip gerai kaip sunkesniosios. Matyt, dar pritrūksta aštrumos. Išvada tokia, kad albumas yra tiesiog saugus progmetalis. Ir tai dera su tuo, jog individualiai dainos man neblogos ir net pasižymėjau like'us nemažai daliai, bet albumas toks joks. Įprastai rašyčiau 9-etą, bet jaučiu, jog daug įdomesnius progmetalio albumus esu vertinęs 9-etu. Todėl 8-etas.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas