Magnum kietai laiko tą savo braižą, kuris panašus į Journey, bet daugiau progresyvaus charakterio (panašiai kaip Asia). Bet kažkodėl man Magnum nepriauga iki progroko (kaip ir Journey). Arba nebent tai „progrokas arenoms“. Toks klavišinių pabrėžtas galios skambesys, atrodo, dar truputį pasunkink ir gausis bene Deep Purple.
Man šitas albumas nesusitupi. Daug tokių galingų priedainių, bet kad įsirėžtų ir kažkokiu kitoniškumu nelabai kažkas išsiskiria. Tiesa, Where Are You Eden? prasideda užkabliuojančiu klavišinių rifu. Madman Or Messiah prasideda vos ne kaip Supertramp - The Logical Song plagiatas, bet greit evoliucionuoja į dinamišką įvairių melodijų aferą. Turbūt mano mėgstamiausias kūrinys albume. The Archway of Tears būtų mano antrasis pasirinkimas albume, man patinka, kaip jis užauga nuo įžangos, o užaugęs nenuvilia savo patraukliu priedainiu. Titulinė daina irgi turi įdomių instrumentuočių. Kitka kažkaip neįsikirto, nors House of Kings irgi norėčiau paminėti kaip rimtą albumo headbanger'į, su pompastišku pučiamųjų finalu. Vertinčiau albumą 8-etu, kas mano skalėje į žodžių kalbą išvertus: „panašu, kad geras albumas, bet manęs iki galo neįtikina“.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2020 m. gruodžio 23 d. 21:33:55
Magnum kietai laiko tą savo braižą, kuris panašus į Journey, bet daugiau progresyvaus charakterio (panašiai kaip Asia). Bet kažkodėl man Magnum nepriauga iki progroko (kaip ir Journey). Arba nebent tai „progrokas arenoms“. Toks klavišinių pabrėžtas galios skambesys, atrodo, dar truputį pasunkink ir gausis bene Deep Purple.
Man šitas albumas nesusitupi. Daug tokių galingų priedainių, bet kad įsirėžtų ir kažkokiu kitoniškumu nelabai kažkas išsiskiria. Tiesa, Where Are You Eden? prasideda užkabliuojančiu klavišinių rifu. Madman Or Messiah prasideda vos ne kaip Supertramp - The Logical Song plagiatas, bet greit evoliucionuoja į dinamišką įvairių melodijų aferą. Turbūt mano mėgstamiausias kūrinys albume. The Archway of Tears būtų mano antrasis pasirinkimas albume, man patinka, kaip jis užauga nuo įžangos, o užaugęs nenuvilia savo patraukliu priedainiu. Titulinė daina irgi turi įdomių instrumentuočių. Kitka kažkaip neįsikirto, nors House of Kings irgi norėčiau paminėti kaip rimtą albumo headbanger'į, su pompastišku pučiamųjų finalu. Vertinčiau albumą 8-etu, kas mano skalėje į žodžių kalbą išvertus: „panašu, kad geras albumas, bet manęs iki galo neįtikina“.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas