pg.lost paskutinį kartą klausiau dar tais laikais, kai jie buvo neseniai išleidę albumą Key ir ketinau suprasti postroko gerumą. Misija buvo nepavykus, bet pg.lost albumą Key mėgau. Diskusijose pamatęs, kad pg.lost išleido albumą Oscillate, nusprendžiau prisiminti šią grupę. Nu ir jie man patinka, turbūt dar labiau nei Key albume. Pražiopsojau albumą Versus, įdomu, kokie ten reikalai. Albumas visiškai instrumentinis, bet Oscillate ir Eraser yra tokios geros, tankios, neperdaug užglušintos bandymu daryti atmosferinį roką (kaip kompozicijoje The Headless Man ir visoje iš esmės Mono diskografijoje) kompozicijos, visiškai kaifas. Labai aštrių momentų yra dainoje Suffering, Shelter turi labai neblogą melodiją ir visą jos apipavidalinimą, E22 irgi toks daugiaplanis, įdomus instrumentalas. Jei ne labai abstraktūs numeriai Waves ir The Headless Man, šitas albumas būtų beveik pavyzdinis postroko darbas, dabar visgi šiek tiek dar man nepriauga. Tačiau vienas sėkmingiausių postrokerių bandymų mane įtikinti, jog postrokas yra įdomi muzika. 9 balai.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2020 m. gruodžio 25 d. 19:41:15
pg.lost paskutinį kartą klausiau dar tais laikais, kai jie buvo neseniai išleidę albumą Key ir ketinau suprasti postroko gerumą. Misija buvo nepavykus, bet pg.lost albumą Key mėgau. Diskusijose pamatęs, kad pg.lost išleido albumą Oscillate, nusprendžiau prisiminti šią grupę. Nu ir jie man patinka, turbūt dar labiau nei Key albume. Pražiopsojau albumą Versus, įdomu, kokie ten reikalai. Albumas visiškai instrumentinis, bet Oscillate ir Eraser yra tokios geros, tankios, neperdaug užglušintos bandymu daryti atmosferinį roką (kaip kompozicijoje The Headless Man ir visoje iš esmės Mono diskografijoje) kompozicijos, visiškai kaifas. Labai aštrių momentų yra dainoje Suffering, Shelter turi labai neblogą melodiją ir visą jos apipavidalinimą, E22 irgi toks daugiaplanis, įdomus instrumentalas. Jei ne labai abstraktūs numeriai Waves ir The Headless Man, šitas albumas būtų beveik pavyzdinis postroko darbas, dabar visgi šiek tiek dar man nepriauga. Tačiau vienas sėkmingiausių postrokerių bandymų mane įtikinti, jog postrokas yra įdomi muzika. 9 balai.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas