Sakyčiau, labai įmantrus tas Plini. Toks įmantrus, kad daugelyje vietų aš jo nesuprantu. Eksperimentiniai gitaros ir elektronikos garsai, 21 amžiaus džiazavimas su užuominomis į math-rock'ą ir djent'ą. Nekasdienis derinys, natūraliai sunkiai virškinasi, man taip ir nesusivirškino. Nors viskas skamba įdomiai, bet aptakiai. Panašus jausmas kaip klausantis Cynic juos atradus pirmą kartą. Bet ne, Cynic dar galima prisijaukinti, o čia visai plaukia viskas.
Man prilipo tik dvi instrumentuotės iš šio albumo: Perfume ir Impulse Voices. Perfume skamba būtent kaip šiuolaikinių Cynic sintezė su King Crimson'ais iš maždaug The Light of ConstruKction laikų, bet dar paserviruota žiupsnelis industrinės elektronikos, kad būtų kaip įmanoma keista. Impulse Voices yra fankiškas-džiaziškas gitarinis gabaliukas su aštriais djent stiliaus momentas. Irgi, neišgėręs nesuprasi. Gal viso albumo reikia klausyti išgėrus? Bent jau suprasti, kas vyksta Last Call instrumentuotėje? Silpnas 8-etas.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2020 m. gruodžio 29 d. 04:03:06
Sakyčiau, labai įmantrus tas Plini. Toks įmantrus, kad daugelyje vietų aš jo nesuprantu. Eksperimentiniai gitaros ir elektronikos garsai, 21 amžiaus džiazavimas su užuominomis į math-rock'ą ir djent'ą. Nekasdienis derinys, natūraliai sunkiai virškinasi, man taip ir nesusivirškino. Nors viskas skamba įdomiai, bet aptakiai. Panašus jausmas kaip klausantis Cynic juos atradus pirmą kartą. Bet ne, Cynic dar galima prisijaukinti, o čia visai plaukia viskas.
Man prilipo tik dvi instrumentuotės iš šio albumo: Perfume ir Impulse Voices. Perfume skamba būtent kaip šiuolaikinių Cynic sintezė su King Crimson'ais iš maždaug The Light of ConstruKction laikų, bet dar paserviruota žiupsnelis industrinės elektronikos, kad būtų kaip įmanoma keista. Impulse Voices yra fankiškas-džiaziškas gitarinis gabaliukas su aštriais djent stiliaus momentas. Irgi, neišgėręs nesuprasi. Gal viso albumo reikia klausyti išgėrus? Bent jau suprasti, kas vyksta Last Call instrumentuotėje? Silpnas 8-etas.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas