Nors galbūt šį albumą prisijaukinau per n perklausų nuo metų pradžios, tačiau jis išlieka man ženkliu kritimu Soen diskografijoje. Lykaia ir Lotus man buvo pikiniai žanro albumai, o Imperial labiau skamba kaip Lotus albumo idėjų atkartojimas. Kartais tas atkartojimas balansuoja ant saviplagiacijos ribos (Illusion man tiesiog tėra nauja Lotus versija). Deceiver taip pat pavyzdys, kaip pernaudojant idėjas galutinis rezultatas ne tik skamba nuvalkiotai, bet ir visai neįtaigiai. Todėl man pirmoji albumo pusė yra gana silpna Soen standartams. Tačiau antroji pusė yra gerokai stipresnė: Antagonist nors irgi būtų galima gretinti su Lotus albumo daina Rival pagal savo sandarą ir skambesį, tačiau jau skamba gerokai ryškiau. Modesty pagaliau turi pakankamai unikalią melodiją. Dissident taip pat ryškus numeris, bet mano favoritas yra paskutinė Fortune, kuri yra iš esmės baladė, bet sugeba skambėti netikėtai Soen kontekste. Sugebėjau išspausti albumui 9-etą su minusu, bet manau, kad čia jau pasiektos mano įvertinimo lubos ir daugiau šitas balas kilti nebegali.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2021 m. rugpjūčio 28 d. 16:52:16
Nors galbūt šį albumą prisijaukinau per n perklausų nuo metų pradžios, tačiau jis išlieka man ženkliu kritimu Soen diskografijoje. Lykaia ir Lotus man buvo pikiniai žanro albumai, o Imperial labiau skamba kaip Lotus albumo idėjų atkartojimas. Kartais tas atkartojimas balansuoja ant saviplagiacijos ribos (Illusion man tiesiog tėra nauja Lotus versija). Deceiver taip pat pavyzdys, kaip pernaudojant idėjas galutinis rezultatas ne tik skamba nuvalkiotai, bet ir visai neįtaigiai. Todėl man pirmoji albumo pusė yra gana silpna Soen standartams. Tačiau antroji pusė yra gerokai stipresnė: Antagonist nors irgi būtų galima gretinti su Lotus albumo daina Rival pagal savo sandarą ir skambesį, tačiau jau skamba gerokai ryškiau. Modesty pagaliau turi pakankamai unikalią melodiją. Dissident taip pat ryškus numeris, bet mano favoritas yra paskutinė Fortune, kuri yra iš esmės baladė, bet sugeba skambėti netikėtai Soen kontekste. Sugebėjau išspausti albumui 9-etą su minusu, bet manau, kad čia jau pasiektos mano įvertinimo lubos ir daugiau šitas balas kilti nebegali.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas