Mane Hour of the Wolf užkabino, nors tai buvo pati pirmoji pažintis su Tribulation muzika. Taigi, nusprendžiau skirti laiko visam albumui, tikėdamasis smagiai aranžuoto tamsoko metalo. Tamsumu albumas nenuvylė, bet dėl smagių aranžuočių nesu tikras. Iš esmės vienintelė Hour of the Wolf turėjo puikią klavišinių liniją, kuri ypač išryškėja gale. Tokie kompoziciniai sprendimai sunkesnėje muzikoje nėra dažni, todėl norėjau tokių klavišinių momentų surasti dar, bet jų nelabai radau. Albumas prasidėjo labai stipriai su In Remembrance, kuri yra geriausias kūrinys albumas tiek rifo, tiek išpildymo prasme. Bet ties Leviathans kompozicijos pradėjo darytis klampesnės, sunkiau įsimenamos, vargiai pasiūlančios kažko ypatingo šioje švelniai gotiško metalo arenoje. Kai kurie stiprūs momentai man patiko (Elementals, Funeral Pyre), turbūt iš antros pusės man kokybe pirmoms dviems albumo dainoms prilygo nebent Daughter of the Djinn. Rašau albumui 8-etą su pliusu, šiek tiek nepateisino aukštų lūkesčių, bet tikrai nenumušė ūpo patyrinėti, ką Tribulation yra išleidę praeityje.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2021 m. liepos 13 d. 23:06:20
Mane Hour of the Wolf užkabino, nors tai buvo pati pirmoji pažintis su Tribulation muzika. Taigi, nusprendžiau skirti laiko visam albumui, tikėdamasis smagiai aranžuoto tamsoko metalo. Tamsumu albumas nenuvylė, bet dėl smagių aranžuočių nesu tikras. Iš esmės vienintelė Hour of the Wolf turėjo puikią klavišinių liniją, kuri ypač išryškėja gale. Tokie kompoziciniai sprendimai sunkesnėje muzikoje nėra dažni, todėl norėjau tokių klavišinių momentų surasti dar, bet jų nelabai radau. Albumas prasidėjo labai stipriai su In Remembrance, kuri yra geriausias kūrinys albumas tiek rifo, tiek išpildymo prasme. Bet ties Leviathans kompozicijos pradėjo darytis klampesnės, sunkiau įsimenamos, vargiai pasiūlančios kažko ypatingo šioje švelniai gotiško metalo arenoje. Kai kurie stiprūs momentai man patiko (Elementals, Funeral Pyre), turbūt iš antros pusės man kokybe pirmoms dviems albumo dainoms prilygo nebent Daughter of the Djinn. Rašau albumui 8-etą su pliusu, šiek tiek nepateisino aukštų lūkesčių, bet tikrai nenumušė ūpo patyrinėti, ką Tribulation yra išleidę praeityje.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas