The Absolute Universe

Diskusijos

0

Šiaip ne taip įvoliojau šitą banginį, nors prireikė nemažai pastangų. Transatlantic toliau nepavyksta manęs užverbuoti ir šitas albumas, nors turi vienus labiausiai mane patraukusius motyvus visoje Transatlantic diskografijoje, tačiau man atskleidė ir papildomų priežasčių, kodėl man Transatlantic muzika niekada neimponavo taip stipriai kaip kitų modernių progroko / progmetalio grupių. 

Pirmiausia, nemažai dainų skamba gana panašiai. Tai yra vidutinio tempo dainos su lengva gitaros melodija ir gana monotonišku Neal Morse vokalu. Iš esmės skiriasi tik harmoninės progresijos, kas yra nors ir svarbus muzikinis elementas, bet nepakankamas progresyviai grupei. Harmoniškai skirtingos yra ir Adele, ir Coldplay dainos, bet aš jų taip pat nelaikau savo mėgstamais atlikėjais. Taigi, perklausiau pirmas keturias dainas nuo Overture iki The Darkness In The Light ir aš supratau, kad jei perklausyčiau dar kartą jas keturias, neatskirčiau, kuri yra kuri – man jos pernelyg panašios. 

Be to, atrodytų, kad jei aranžuotė būtų minimizuota iki paprastos akustinės melodijos, muzika veiktų geriau. Man akustinis Love Made A Way preliudas nuskambėjo daug smagiau nei pilnai aranžuota Love Made A Way. Turim faktorių, kad gerai melodijai progresyvus perkomplikavimas nebūtinai padeda. Gal kai kurias parašytas melodijas Transatlantic nariams vertėtų peraranžuoti kitaip, kad darytų geresnį įspūdį. Aišku, galbūt kitam klausytojui viskas čia ok, bet man kai kas tiek šiame albume, tiek visoje Transatlantic diskografijoje neveikia. 

Ir kitas dalykas, kuris man vis labiau rėžia ausį beklausant šio albumo. Neklausiau single disc versijos, nes nematau prasmės, kai yra pilnesnė versija, bet galvoju, kad šioje versijoje yra akivaizdus muzikinių idėjų trūkumas. Looking For The Light rifas pasikartoja penkiose kompozicijose: Overture, Looking For The Light, Owl Howl, Looking For The Light (Reprise) ir The Greatest Story Never Ends. Love Made A Way motyvas taip pat išlenda keturiose kompozicijose: Love Made A Way (Prelude), Solitude, Belong ir Love Made A Way. Taip, konceptualiuose albumuose ar roko operose tas motyvų pakartojimas yra būdingas ir kartais duoda smagų emocinį efektą, bet čia jau yra pernaudojimas. Beje, The Greatest Story Never Ends turi tą a cappella kelių balsų motyvą ir po jo sekantis trumpas muzikinis motyvas... jie kartu paėmus taip primena Gentle Giant (ypač On Reflection), kad man tai visai neskamba originaliai. Atmetus visas asociacijas skamba šauniai, bet šita idėja jau yra panaudota kitų prieš daug daug metų. 

Kita vertus, yra daug gerai skambančių dalykų. Ta pati Looking For The Light tikrai yra puiki daina ir jei tas motyvas apsiribotų tik pagrindine daina ir jos repriza, jis tikrai skambėtų dar geriau albumo kontekste. The World We Used To Know taip pat stipri kompozicija, ypač ta melodija gale. Owl Howl yra šviežio oro gūsis: avantiūriškas ir sunkesnis gabalas šitoj melodingoj iki blankumo jūroj. The Sun Comes Up Today ir The Greatest Story Never Ends turi puikių instrumentinių motyvų, kurie vėlgi būtų daug šaunesni, jei jie nebūtų apkartinti neoriginaliom idėjom. Swing High, Swing Low ir ypač jos tęsinys Bully man irgi prilipo. Bully buvo bene pirmas momentas albume, kur grupė leido sau įjungti tempo. Tai tikrai keista. 

Atsižvelgęs į visą kritiką šiam albumui galėčiau ir 6-etą rašyti, tačiau kadangi, kaip įvardijau, man patinka nemažai dainų vien dėl savo skambesio, pakelsiu balą iki 8-eto, kas mano skalėje yra vidutiniškas albumas. Taigi, kol Transatlantic nepermuš tos 8-eto kartelės, tol negalėsiu jų laikyti savo mėgstama grupe.