Liquid Tension Experiment 3

Diskusijos

0

Tik 11? Mažokai.  Tiesiog buvo ką apie beveik kiekvieną kompoziciją pasakyti, kas yra nedažnas atvejis. 

Tai nieko, palaikinsi kitus komentarus vėliau 

„Jie turbūt pardavė sielas velniui už tokius talentus.“ – panašiai. Petručis praktikuodavosi po minimum 6 valandas per dieną savo paauglystės / jaunystės metais, Rudesas būdamas 9-erių įstojo į Juillard konservatoriją, taigi, irgi visa vaikystė paaukota muzikai. Levinas irgi jaunystėje bendravęs daug su akademine muzika. Portnojus lieka mistika, vat jis gal literaliai pardavė sielą velniui  

P.S. Parašei net 11 su šiuo albumu susijusių atsiliepimų, kuriuos su malonumu perskaičiau. Bet music'o sistema per parą leidžia palaikyti tik 3 to paties nario komentarus 

Na ką galiu pasakyti... Blogai, kad egzistuoja tokios grupės kaip LTE arba Transatlantic. Rimtai. Nes paklausius vos porą jų kompozicijų, beveik visa likusi pasaulio muzika skamba pilkai, neišraiškingai... o čia dar visas albumas [deluxe] iš net 13-os kūrinių!

Perklausiau dar per mažai kartų, kad nuspręsčiau, kurie kūriniai yra stipriausi/mėgstamiausi, tačiau tai nelabai ir svarbu. Apibendrintai galėčiau pasakyti taip: visiškai aišku, kad čia bus vienas geriausių šių metų albumų, jei ne pats geriausias (kokiu jį laikau esamuoju laiku). Instrumentinė roko/metalo muzika – mano silpnybė, ir ypač "ilgametražinė", besikeičiančių ritmų ir motyvų, tarsi sulipdyta iš keleto skirtingų kūrinių. O tai, ką išdarinėja šie aukščiausio kalibro muzikantai-virtuozai, yra tarsi atskira, atrodo, tik jiems patiems pasiekiama dimensija.

Yra žmonių, kurie turi sinesteziją (spalvinę klausą), bet manoji yra labiau vizualinė – galvoje muzikiniai garsai virsta įvairiais vaizdais, formomis. Ir LTE instrumentų asortimentas/garsų diapazonas vaizduotėje sukelia tikrą reginių pasiutpolkę. Ah, tie hipnotizuojantys Petručio solo. Ar daug grupių atlieka tokius sudėtingus epiškus pasažus? Kaip jie sugeba atsiminti savo partijas?? It's not humanly possible... Jie turbūt pardavė sielas velniui už tokius talentus.

Vieni kūriniai tarsi sodriais teptuko potėpiais piešia išraiškingiausius peizažus, antri orą skrodžiantys virtuoziški muzikiniai viražai verčia iš koto, treti virsta į fantastiškiausias realybėje neegzistuojančias formas, kad tiesiog nukabina žabtus. Šis gyvos muzikos cunamis ištaško, pritrėškia, nužudo pačia geriausia prasme. Nepaisant muzikantų amžiaus (53-74 m.), visi jie yra at the top of their game. Holy crap, this is SO good. Brutaliai genialus sistemiškas chaosas. Džiaugiuosi, kad mano laiku išleidžiami tokie puikūs darbai. Pirmieji singlai The Passage of Time bei Hypersonic užkėlė beveik nerealią lūkesčių kartelę, tačiau viskas pasiteisino. 

Suprantu, kad live kai kurie mixai gal ir būtų sunkiai įgyvendinami (pvz, ar įmanoma Levinui taip staigiai peršokti nuo bosinės gitaros į Chapman stick'ą?), bet apie tai per daug negalvoju. OK, panašumų į DT darbus irgi nenuneigsi, bet tai juk natūralu – juk čia jų yra 3/4. Taip, gal ir kiek per daug popsinių sintezatorinių motyvų, bet prie tokių smulkmenų galima kabinėtis nebent lyginant su kitomis LTE kompozicijomis, o bendrame muzikos kontekste ši grupė dėl stogą raunančio techninio profesionalumo bei kūrybiškumo tikrai yra vieni iš pačių geriausių, ir albumą vertinti mažiau nei 10 būtų tiesiog nusikaltimas.

Įdomu tai, kad apžvalgininkai gan susiskaldę. Progarchives išvis du fanai parašė kažkokį schlock'ą, kur išsidergė iš albumo kaip įmanydami. Vidurkis viso labo 3,04 iš 5, kas yra labai prastai. Bandau suprasti priežastis, bet nepajėgiu, nes matyt žmonėms yra išankstinis įsikirtimas, kad nebus geriau nei klasika, ir juo aklai vadovaujasi net po pirmos perklausos. Man šiam albumui bent jau pradėti apvirškinti reikėjo trijų perklausų, tai nenuostabu. 

Nuo LTE2 praėjo 22 metai. Nesijaučia. Šitas albumas yra bomba. Ir net sakyčiau, kad bonus diskas netgi pranoksta pagrindinę albumo medžiagą su tokiom stogą raunančiom improvizacijom kaip Blink Of An Eye, Ya Mon ir Solid Resolution Theory (šitos beklausant net pašiurpau, kaip gerai galima išvystyti improvizaciją). Bet ir pagrindinėje dalyje, jei išimtume Beating the Odds ir Shades of Hope, kuriose yra per daug tipinių Petručio melodijų, tai visas likutis yra nuostabus nuo Hypersonic taškalo, iki Key To The Imagination epo, nuo atmosferiškos Liquid Evolution, iki avangardinės Chris and Kevin's Amazing Odyssey, nuo kupinos veiksmo The Passage of Time, iki puikios Geršvino Rhapsody In Blue versijos, kuri yra turbūt mėgstamiausias numeris pagrindinėje albumo dalyje. 10 balų ir labai stiprus kandidatas į metų albumo titulą.