The Battle at Garden's Gate

Diskusijos

0

Iškart atsiprašau Greta Van Fleet fanų, bet aš, kaip visada, juos trauksiu per dantį ir šiame komentare, nes tikrai yra už ką. Pirmiausia, žinoma, neoriginalumas. Nors šiame albume Greta Van Fleet pažeria daugiau savų idėjų nei debiute, tačiau visgi jie neįtikina, kad nėra Led Zeppelin v2.0 (nors aš labiau mėgstu sakyti poor man's Led Zeppelin, nes kokybe tikrai neprilygsta). Ir atskirų šio albumo elementų, rodos, galėtum rekonstruoti Led Zeppelin IV: Built By Nations rifo idėja totaliai yra pasiskolinta iš Black Dog, Broken Bells kompozicijos atžvilgiu yra kaip Stairway to Heaven, tik Kashmir orkestruotė ant viršaus. My Way, Soon yra prototipinis Led Zeppelin greitukas (a la Immigrant Song, Celebration Day, galbūt net ir čiut čiut Rock And Roll). Stardust Chords ritmiškai ir antraplane orkestruote visiškai neša į When The Levee Breaks. Dar šiek tiek ne iš Zoso teritorijos: Light My Love man skamba kaip pakylėta I'm Gonna Crawl (iš In Through The Out Door). Nu ir Heat Above, gal ir nesiasocijuoja su konkrečia LZ daina, bet skamba kaip užvargonintas akustinis LZ numeriukas. 

Bet yra gan originalių numeriukų, kurie nenutolsta nuo bandymo groti klasikinį / pusiau sunkų roką, bet neatkartoja 70-ųjų grupių skambesio: Age of Machine yra visiškai puikus pavyzdys. Albumo gale irgi pradėjo rastis tokių briliantų: The Barbarians atmosfera visiškai unikali, The Weight of Dreams melancholinės harmonijos irgi paperka. Ir šitie trys numeriukai, kurie praktiškai verti 10-uko, kaip ir parodo, kad Greta Van Fleet gali pabūti originalūs ir netgi gana profesionalūs muzikiniu atžvilgiu, bet kažkodėl kitos dainos tuo nespinduliuoja. Stardust Chords galbūt ne tiek jau ir panaši į When The Levee Breaks, jei labai nekreipi dėmesio į antrą planą, bet pagrindinis motyvas sumėtytas taip skurdžiai, kad norisi kaltinti Greta Van Fleet, kad žaidžia grynai ant skambesio formulės ir medžioja populiarumą per daug darbo neįdėdami. Nu bet kai tame pačiame albume yra trys kontrpavyzdžiai, aš esu totaliai pasimetęs. Ir kitas dalykas: melodijos posmuose gal ir skamba žaliai, tačiau instrumentuotė progresuoja kiekvienoj dainoj kokybiškai. Priėjus prie gitaros soluočių išvis atrodo, kad jo, šita grupė gali ir moka groti, bet prasideda nauja daina ir vėl įspūdis smunka. Jūs paklausykit The Weight of Dreams antrosios pusės. Net ir tos pačios Stardust Chords, kaip ji auga ir auga.

Nu ir galiausiai paskutinis kritikos lašas, bet turbūt labiausiai mane nervinantis šio albumo aspektas. Pasakykit kas nors Josh Kiszka, kad dainuojant rėkti iš gerklės nereikia. Jo tembras yra tikrai unikalus ir artimas Geddy Lee balsui. Tai nėra ausiai maloniausias garsų diapazonas, bet su Geddy Lee vokalais susigyveni, nes Lee dainuoja švariai. Kiszka kokius 70 procentų laiko rėkia tiesiai iš gerklės. A la bliuzas, bet net ir bliuzo dainininkai kažkaip saikingiau savo gerklę naudoja. Kad bent tas rėkimas būtų funkcinis, skirtas tam tikrai emocijai išreikšti (kaip vat Peter Hammill), bet dabar tai tiesiog rėkimas vardan rėkimo. Perklausius My Way, Soon norisi tiesiog ausis išsipjauti, bet tada vėl, grįžtam prie The Weight of Dreams ir vuo, pasirodo, Kiszka moka švariai dainuoti ir jo tembras tikrai gražus ir toleruojamas, kai jis dainuoja švariai. Tas klykimas man apkartino praktiškai visas albumo dainas, kurios galbūt net ir turėtų potencialo priaugti prie manęs, bet aš prie jų nežadu grįžti, nes man gaila savo ausų ir neuronų 

Žodžiu, sukonfūzijo mane. Galima bene kriterijais vertinti, kad išvesti kažkokį adekvatų vidurkį. Vokalas: 4. Originalumas: 5. Komponavimas: 7. Instrumentavimas/aranžuotės: 9. Vidurkis: 6,25. Nu tai pakeliu iki 7-eto už tris nepriekaištingas dainas. Nu ir palinkėsiu sėkmės Greta Van Fleet toliau įtikinant publiką, kad nėra Led Zeppelin v2.0. Metacritic'o kritikų apžvalgų vidurkis yra 64/100, kuris šiaip jau yra visai nedidelis (vidutiniškam albumui padoru bent jau 70 pasiekti). Vadinasi, ne aš vienas įžvelgiu problemų Greta Van Fleet muzikoje.