In Translation

Diskusijos

0

Sutinku su Einaro nuomone. Tai silpniausias, tiksliau, "ne į temą" Hamilio bendroje dikografijoje. Nesu jos visos išklausęs, bet didžiają dalį esu, tad manau nelabai suklysiu. Įkėlinėjau šį albumą ir labai tikėjausi kažko PFM'iško, nes, kaip žinia, PH ir PFM yra koncertavę kartu ir jaučia abipusę simpatiją. Deja, deja...

Aš atsimenu, kai šis albumas buvo išleistas, mane iškart atmušė idėja, kad tai yra koverių albumas, o greitas ausų pamerkimas į šio albumo skambesį mane atmušė galutinai. Dabar prie šio albumo grįžau. Jo klausiau daug, pakankamai daug kad galėčiau savo įvertinimą apibendrinti. Tiesa, negirdėjau turbūt nė vienos originalios versijos iš šio dainų rinkinio, bet nemanau, kad tai iš esmės keistų mano vertinimą.

Tai iš vienos pusės drąsus bandymas praplėsti savo muzikinius horizontus, tačiau vietomis net pats PH jaučiasi lyg ne savo rogėse. Nors jam puikiai pavyko pirmoji daina The Folks Who Live On The Hill – tai mano mėgstamiausias kūrinėlis albume, ta pianino ir sintezatorių sintezė įneša daug Hammill'iško charakterio į šį amerikietiškos gamybos vokalinio džiazo numeriuką. Hotel Supramonte ir Oblivion yra dainos, kurios iš tolo atsiduoda savo itališka natūra (ypač Oblivion) ir kurias Hammill'is išpildo neblogai. Mano skepticizmas išauga ties Ciao Amore – nemanau, kad daina apskritai gera, posmas piktas ir griežtas (galbūt čia ir Hammill'io netinkamas vokalinis sprendimas), o priedainis tik Ciao Amore perdėtai pakiliu tonu, man viskas kompozicijoje nedera ir rėžia ausį. This Nearly Was Mine – neįsimintina. After a Dream – nebloga daina, kurioj santūresnis Hammill'io vokalas visai tinka. Ballad For My Death turi pompastiškos instrumentuotės, tačiau visa daina palieka didelį chaosą vietoj kažkokio stipresnio įspūdžio. Manau, kad čia didžiąja dalimi kaltas Hammill'io vokalas, atrodo, jis nepaveja muzikos tempo. I Who Have Nothing – vėl santūresnis numeriukas ir dėl to, matyt, labiau pavykęs.

Na ir albumas užsidaro dviem mano nemėgstamiausiom dainom albume: Il Vino ir Lost To The World. Visų pirma, Il Vino turi be galo kvailą tekstą (negalvojau, kad kada tokį sakinį suformuluosiu Peter Hammill albumo aptarime), bet kas dar labiau užknisa, tai tas šlagerinis lada-lada-lada, kuri Hammill'is vos ne riaumoja dainos pabaigoje. Ar PH galvojo, kad tai turėtų būti įdomu ir eksperimentiška? O gal jis nuoširdžiai galvojo, kad taip yra gražiau? Bet kuriuo atveju, atsakymai yra dideli „ne“ ir „ne“, tai tiesiog rėžia ausis. O Lost To The World yra Gustavo Mahlerio originaliai parašyta daina su Friedrich Rückert tekstu. Negirdėjau originalo, bet sprendžiant iš to, jog kompozicija yra orkestrui ir pianinui, manau, kad Hammill'is nesusitvarkė su tuo, kaip instrumentiškai pagyvinti šį kūrinį. Jo instrumentiniai pasirinkimai labai sporadiški, nesijungia tarpusavyje, o antra dainos pusė, kai jau vokalinė dalis pasibaigia, išvis skamba labai tuščiai ir neįtraukiančiai.

Nors daugumą albumo dainų galiu toleruoti, jos yra neblogos, tačiau trys dainos pretenduoja į vienus prasčiausių Hammill'io bandymų ir man tai neleidžia mėgautis šiuo albumu. Aš jį šiam momentui vertinu ne aukštesniu balu nei 7-etu. Tikiuos, kad Hammill'is ateityje išspaus kažką daug labiau džiuginančio (kažką bent jau panašaus į From The Trees, o dar labiau norėtųsi elektriškesnio skambesio), nes šis albumas būtų liūdna diskografijos pabaiga.