Dezintegracija

Diskusijos

0

Pirma pažintis su šiuo albumu buvo Oderint Dum Metuant, kurios labai jau šaižaus būdo nesupratau, skambėjo pernelyg ekstremaliai. Bet Aeternum buvimas LT Top30 mane prijaukino prie šio skambesio (nors Aeternum turi ir ryškesnį melodinį motyvą ir apskritai tai yra pakankamai įdomus black'as, kokį aš pastaruoju metu esu pamėgęs). Tai nors šio albumo šiek tiek privengiau, bet bendrai jis man paliko gerą įspūdį. Postmortem man taip pat įstrigo – niekada negalvojau, kad taip stipriai galima atlikti dviejų akordų progresiją posme. Jei gerai girdžiu, tai bosas tiesiog važinėja tarp E ir E-bemol (aš neturiu absoliutinės klausos, tiesiog palyginau skambesį su savo klavišiniu instrumentu). Tai harmoniškai tikrai atrodo paprasta, bet mažoji sekunda nėra tas intervalas, kurį dažnai sutinki muzikoje, tai labai netikėtai suskambėjo, o apipavidalinimas toks kietas, kad net nepastebi dainos paprastumo. Nors vėliau dainoje atsiranda daugiau vingrybių, kurioms gvildenti aš su savo nuliniu muzikiniu išsilavinimu nesu kompetentingas.

Paskutinė stipri daina albume, mano galva, yra Sub Finem, kuri turbūt mano mėgstamiausia. Joje yra daug aštrumo, daug desperacijos vokaluose (primena A Forest of Stars braižą), daug ritminės įtampos ir labai labai stiprus boso skambesys. 

Prisijaukinau ir Oderint Dem Metuant, o ir Vox Nihili ir Ad Absurdum visai geros dainos. Man tik nepatinka, kad albumas užsibaigia atmosferiniu ir nelabai daug vertės albumui priduodančiu Dictum Factum ir galiausiai Dezintegracija, kuri skamba tiesiog kaip baltas triukšmas. Jei tai būtų noise muzika ar būtų kažkokia labai aiški idėja, kam to triukšmo reikia, tai jį pateisinčiau. Bet dabar tai man jis neveikia. Būtent dėl to albumui teks rašyti 8-etą.