He was a poor man, though he was genius
Would they listen to this crazy man
Would they help him to his end
He was a tall man, pale skin and broken back
And no-one knew him, though he was genius
They feared him, locked him away
And in silence would he pray
He lived alone, though many voices spoke
He found peace, in his own little world
So they beat him, to his end
He lays forgotten
Dead skin and broken neck
And no-one knew him
Though he was genius
Who was he, that crazy man
Just a loser, to the end
____________________
I am the unmaker... I bring death to the beautiful dawn.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
Tai niekas netrukdo. Nėra ir labai didelė diskografija studijinių albumų. O man vis dar reikia normaliai perklausyti visus klasikinius, kurių gal nei vieno albumo normaliai taip ir neperklausiau. Bitlai, Rolling Stones, Kinks...
Man reiktų kažkada pradėt santykius su Wings. Visuomet Wings turėjau omeny kaip mane labiau dominantį projektą negu patys bitlai, bet vis kažkur kitur dėmesys nukrypsta. Bet neabejoju, jog Wings kataloge rasčiau nemažai ką sau artimo.
2008 m. vasario 25 d. 15:55:31
Would they listen to this crazy man
Would they help him to his end
He was a tall man, pale skin and broken back
And no-one knew him, though he was genius
They feared him, locked him away
And in silence would he pray
He lived alone, though many voices spoke
He found peace, in his own little world
So they beat him, to his end
He lays forgotten
Dead skin and broken neck
And no-one knew him
Though he was genius
Who was he, that crazy man
Just a loser, to the end
____________________
I am the unmaker... I bring death to the beautiful dawn.