Panašiai kaip ir praeitas albumas Somnia, man The Future Never Waits palieka dvilypius jausmus. Somnia turėjo ypatumą, kad to albumo pirma pusė buvo labai stipri, o antra – vidutiniška. Šis albumas turi labai stiprų vidurį, bet pradžia ir galas neprilygsta uždėtai kartelei. O kartelė uždėta labai aukšta, manau, kad Rama (The Prophecy) pretenduoja tapti mano metų daina. Tai taip pakilu, taip veža, taip įsimintina. Primena klasikinius Hawkwind kūrinius, labiausiai – Brainstorm iš gūdžių 1972-ųjų. Outside Of Time turi nuostabiausią atmosferą albume, ypač antroje dainos pusėje. Jau nekalbant apie tai, kokio gerumo gitaros solo yra dainos pabaigoje. Kartu su įdomiu instrumentalu USB1, kuriame vėlgi ryškus gitaros vaidmuo, šios trys kompozicijos turbūt sudaro geriausią 2023 metų trijų naujų dainų run'ą albume (kol kas). Ir netgi būtų galima prijungti zappišką improvizaciją They Are So Easily Distracted, kuri yra ketvirta mano mėgstamiausia kompozicija albume.
Bet, deja, pirmos trys ir paskutinės trys dainos nepasiūlo nei tokio išsitaškymo kaip Rama, nei tokios atmosferos kaip Outside of Time ar They Are So Easily Distracted. Iš pirmųjų trijų gal The End susiklauso neblogai, tačiau titulinė daina truputį nykoka, per savo ilgą trukmę nieko įsimintino taip ir neatneša. Aldous Huxley panašiai: tai savotiškai dviejų dalių improvizacija su vokalų sample'ais, tikrai primena tai, ką Hawkwind išdarinėjo antroje albumo Somnia pusėje. Tačiau nei pirmoji elektroniškesnė, nei antroji lyriškesnė pusė man nedaro poveikio. Galbūt tai turėčiau traktuoti kaip meditacinį foną, nes tai nėra kompozicija, kurią būčiau nusiteikęs įdėmiai klausyti.
Paskutinės trys dainos irgi neįtikina: I'm Learning To Live Today nėra bloga daina, ji tiesiog vidutiniška, neturi išsiskiriančių momentų. Galbūt The Beginning, kad ir kokia chaotiška tai kompozicija, bet stipriausią prieskonį turi iš paskutinių trijų dainų. Ir Trapped In This Modern Age uždaro albumą panašiu stiliumi kaip The End.
Savotiškai savo vertinimą galėčiau išskirstyti į trečdalius: pirmas trečdalis 8-etas, antras: 10-ukas, trečias: vėl 8-etas. Jų vidurkis: 9-etas su minusu. Tai tokį balą ir rašysiu šiam albumui, visgi 9-etu vertinau ir Somnia, kuris man paliko panašius jausmus.
Richardo Tandy (ELO) klaviatūrų paletė buvo svarbi grupės garso sudedamoji dalis, ypač albumuose „A New World Record“, „Out of the Blue“, „Discovery“ ir „Time“.
Tai 10 balų sistema daug universalesnė nei 5. Be to, jau dabar aktyvumas yra mažokas, grįžus prie penkiabalės sistemos bus labai daug dainų, kurios gauna nulį. Iškritimas bus randomizuotas, o ne žmonių apspręstas.
Tai, kad tamsta nerandi už ką balsuot, dar nėra argumentas daryti visiems taikomas balsavimo taisykles. Be to, juk žinai, jog nebūtina balsuot už viską, gali duot 10, 9, 8, 7 ir 6, likusių penkių balų nebūtina paskirti.
Jau kuris laikas nebebalsuoju LT top 30, nes negaliu išrinkti 10 variantų, o balsuoti už beleką nenoriu. Lietuviai nesukuria tiek gerų dainų, o jei ir sukuria tai čia nepatenka. Siūlau mažinti iki 5 pasirinkimų
2023 m. birželio 8 d. 18:48:23
Panašiai kaip ir praeitas albumas Somnia, man The Future Never Waits palieka dvilypius jausmus. Somnia turėjo ypatumą, kad to albumo pirma pusė buvo labai stipri, o antra – vidutiniška. Šis albumas turi labai stiprų vidurį, bet pradžia ir galas neprilygsta uždėtai kartelei. O kartelė uždėta labai aukšta, manau, kad Rama (The Prophecy) pretenduoja tapti mano metų daina. Tai taip pakilu, taip veža, taip įsimintina. Primena klasikinius Hawkwind kūrinius, labiausiai – Brainstorm iš gūdžių 1972-ųjų. Outside Of Time turi nuostabiausią atmosferą albume, ypač antroje dainos pusėje. Jau nekalbant apie tai, kokio gerumo gitaros solo yra dainos pabaigoje. Kartu su įdomiu instrumentalu USB1, kuriame vėlgi ryškus gitaros vaidmuo, šios trys kompozicijos turbūt sudaro geriausią 2023 metų trijų naujų dainų run'ą albume (kol kas). Ir netgi būtų galima prijungti zappišką improvizaciją They Are So Easily Distracted, kuri yra ketvirta mano mėgstamiausia kompozicija albume.
Bet, deja, pirmos trys ir paskutinės trys dainos nepasiūlo nei tokio išsitaškymo kaip Rama, nei tokios atmosferos kaip Outside of Time ar They Are So Easily Distracted. Iš pirmųjų trijų gal The End susiklauso neblogai, tačiau titulinė daina truputį nykoka, per savo ilgą trukmę nieko įsimintino taip ir neatneša. Aldous Huxley panašiai: tai savotiškai dviejų dalių improvizacija su vokalų sample'ais, tikrai primena tai, ką Hawkwind išdarinėjo antroje albumo Somnia pusėje. Tačiau nei pirmoji elektroniškesnė, nei antroji lyriškesnė pusė man nedaro poveikio. Galbūt tai turėčiau traktuoti kaip meditacinį foną, nes tai nėra kompozicija, kurią būčiau nusiteikęs įdėmiai klausyti.
Paskutinės trys dainos irgi neįtikina: I'm Learning To Live Today nėra bloga daina, ji tiesiog vidutiniška, neturi išsiskiriančių momentų. Galbūt The Beginning, kad ir kokia chaotiška tai kompozicija, bet stipriausią prieskonį turi iš paskutinių trijų dainų. Ir Trapped In This Modern Age uždaro albumą panašiu stiliumi kaip The End.
Savotiškai savo vertinimą galėčiau išskirstyti į trečdalius: pirmas trečdalis 8-etas, antras: 10-ukas, trečias: vėl 8-etas. Jų vidurkis: 9-etas su minusu. Tai tokį balą ir rašysiu šiam albumui, visgi 9-etu vertinau ir Somnia, kuris man paliko panašius jausmus.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas