13" Frank Beltrame Italian Stiletto with Bison Horn Grips

Diskusijos

0

Seku Xiu Xiu nuo Forget išleidimo (kas buvo berods 2017 m.). Man tas albumas, o dar labiau po jo sekęs Girl With Basket Of Fruit (2019 m.) paliko gilų įspūdį apie šią ekscentrišką grupę, tačiau pora vėlesnių albumų Oh No ir Ignore Grief mane kiek nuvylė. Todėl kažkaip neskubėjau 13'' išgirsti, bet dabar išgirdau ir tai tapo be konkurencijos mano mėgstamiausiu Xiu Xiu albumu iš paskutiniųjų penkių. Gal jei Basket Of Fruit nedavė pakankamai gero spyrio pasidomėti jų ankstesne kūryba, tai bent 13'' duos. 

Norėtųsi sakyti, kad 13'' yra labiausiai sveiko proto albumas iš paskutiniosios penkiukės. Mačiau wikipedijoj, jog kažkas iš recenzentų pažymėjo, jog tai yra neprognozuojamas chaosas, tačiau šitas teiginys neturi jokios vertės Xiu Xiu kontekste, nes visi jų albumai yra tokie. Šiame albume dar dainos turi aiškiai apčiuopiamą struktūrą ir kiekviena daina turi savo stilistinį charakterį, chaosą kuria tik kaip visuomet keistos, tirštos Xiu Xiu aranžuotės ir tai, jog yra platus stilistinis spektras albume (dainos viena nuo kitos stilistiškai gan stipriai skiriasi). Tai kiek kitokia situacija lyginant su Basket Of Fruit, pavyzdžiui, nes ten net dainų vidus (struktūra) buvo pilnas chaoso. Čia galbūt vienintelė Bobby Bland sudaro per daug trenktos avangardo dainos įspūdį. 

Ir tas gebėjimas atrasti dainoms jų formą ir yra didysis šio albumo laimėjimas, mano vertinimu. Tai sustiprina dainų charakterį ir padaro albumą daug įsimintinesniu. Šis albumas turi neįtikėtinai groovy ritmų, kokių turbūt nesu girdėjęs dar Xiu Xiu muzikoje: išskirčiau Maestro One Chord ir Bobby Bland šiuo aspektu. Albume yra tikrai geras atmosferinis numeris Arp Omni. Jame yra savotiškai glamroko o gal net acidroko inspiruotos Common Loon, Veneficium ir T.D.F.T.W., kurių rifai tiesiog traukia ausį. Veneficium išvis savotiška, ji turi progroko energiją savyje, galėtum ją asocijuoti su ankstyvomis iš psichodelinės tradicijos kilusiomis progroko grupėmis (dėl skambaus vargono labiausiai norisi gretinti su Colosseum arba Procol Harum šį skambesį). Pina, Coconut & Cherry bei Bobby Bland pasiūlo gan atmosferiškai tamsų noise roko ir elektronikos derinį. Pale Flower yra labiausiai į dream pop baladę panašus dalykas albume, bet ir tai su savitais Xiu Xiu kaprizais – ji neša savyje The Flaming Lips ir John Cale energiją. Galiausiai, Sleep Blvd. yra labiausiai į roko muzikos dirvą šaknis įleidusi daina su įsimintinu, galingu, emocingą vokalą turinčiu priedainiu. 

Silpnų kūrinių albume nėra, visi savotiškai tam tikru laipsniu patrauklūs. Visgi mėgstamiausi yra Maestro One Chord (tas ritminis motyvas skamba taip griežtai, bet kažkur giliai jame galiu girdėti R&B ar soulo tonus, kas prideda šarmo) ir Veneficium (ta progrokiška estetika man labai imponuoja ir ji yra gerai išpildyta kūrinyje). Albumui rašau drąsų 9-etą.