A Broken Man

Diskusijos

0

Teisingiau nebeįmanoma pastebėti. Didžiausia pastarųjų metų DT muzikos neįsisavinimo problema man tampa iškamuoti melodijų draiskalai ir perkrauti instrumentalai, kurie labiau primena technikos tobulinimo etiudus, nei tas žaižaruojančias instrumentų atakas ir tarpusavio konkurenciją, kokią girdėjau kad ir Systematic Chaos albume. 

Šiame albume radau dvi mane maksimaliai tenkinančias kompozicijas: Bend the Clock (tobula daina) ir The Shadow Man Incident (pilnavertė siuita).

Nepaisant tam tikrų pasipriešinimo barikadų, išlieku ištikimas DT fanas.

Aš turiu problemą su Dream Theater maždaug nuo Astonishing laikų, o gal net ir iš dalies nuo Dream Theater titulinio albumo ar A Dramatic Turn Of Events. Jų dinaminis spektras (dynamic range) yra kažkoks susitraukęs. Nežinau, ar čia objektyvus pastebėjimas, ar man tiesiog taip vaidenasi, nedariau gilios analizės, bet man daugelyje naujesnių dainų melodinės temos yra gan formuliškos ir eina labai vidutiniu tempu (dėl to kalčiausią laikau Petrucci, kuris yra pagrindinis dainų autorius). Taip pat La Brie vokalinės frazuotės skamba beveik vienodai tarp dainų. Žinot, kaip mėgėjas aštuntokas nuėjęs į raiškiojo skaitymo konkursą, kai pabrėžia visuomet tuos skiemenis eilėraščio eilutėje, lyg kokios formulės laikydamasis. Todėl nujaučiau, kad daug fanų yra perdėtai suklusę dėl to, ką grupėje padarys Portnojus. Taip, man jo ritminės frazės labiau patinka nei Manginio ir net šitoj dainoj tą girdžiu, bet ne čia buvo esminės problemos, dėl ko mano dėmesys naujesnei Dream Theater kūrybai yra kiek sumažėjęs. 

Tai šitoj dainoj girdžiu tas pačias problemas, aš šios dainos pagrindinę temą labai greitai užmirštu po perklausos, nes dainos centriniame motyve negirdžiu nieko, kas mane užkabina. Man džiaugsmo suteikia tik pradinis beveik djent'iškas Petručio rifas su double-kick'o išpuoliu (gaila, kad greit šitas inovatyvus ir netikėtas DT kontekste tonas yra nugesinamas) ir vidurinė instrumentinė dalis, ypač kai Rudess'as pajungia Sherinian'o stiliaus galingą vargoną ir po to su juo į bataliją išeina bliuzova Petručio gitara. DT kontekste tokio stiliaus garsų retai išgirsi, instrumentinėje dalyje grupė labiau skamba kaip Liquid Tension Experiment (žinau, plona riba tarp šitų grupių, bet riba yra). Bet kadangi dainos centrinės temos aš nepamėgstu, negaliu ir aukšto įvertinimo rašyti. Tebūnie 8 balai. Lygiai taip pat įvertinau ir pirmąjį albumo singlą Night Terror. Tikiuos sulaukt kažko įspūdingesnio išėjus albumui.