Love

Diskusijos

0

Kažkas nutiko sulig Jonas Reingold pasitraukimu iš The Flower Kings. Yra labai aiški distinkcija tarp TFK garso iki Islands albumo ir nuo By Royal Decree albumo. Jonas Reingold eros TFK ekspresyvūs, jų klavišai turi nuostabiai pagaulius tonus, ritmų sinkopės nuostabios, o apie Jonas Reingold kartotis nenoriu – vienas nuostabiausių nūdienos progroko bosistų. Dabar TFK yra įdomus „barokinio romantizmo“ hibridas – jų kompozicijos labai subtilios, pridėliotos įdomių instrumentinių ornamentų, melodijos švelnios ir dažnai baladiškos, bet va to pagaunančio oomph, to aštresnio prieskonio, labai mažoka. Paskutiniai trys grupės albumai man savotiškai The Flower Kings lite versija. 

Tad taip, man Love nėra nei Banks of Eden, nei Waiting For Miracles, netgi ir ne Islands (nors dėl to albumo irgi buvau savotiškai kritiškas, kai jis išėjo). Bet iš paskutinių trijų albumų, šitas atrodo įsimintiniausias, prieinamiausias ir mažiau nubloškiantis kiekybe (By Royal Decree buvo baisiai per ilgas, o ir Look At You Now ganėtinai prailgstanti patirtis). Čia esti malonių ausiai dainų. Labiausiai man įstringa How Can You Leave Us Now!? baladė, kuri yra tikrai rafinuotai aranžuota, net jei ir truputį užsivažinėja vienoj vietoj, pristinga dinamikos. We Claim The Moon, sakyčiau, stiprus opener'is, atidarantis albumą rifas yra labiausiai headbang'inti verčiantis muzikinis motyvas albume, o antroj pusėj instrumentinėj sekcijoj yra labai netikėtų džiazinių spalvų – ši daina man bene labiausiai priminė Reingold laikų TFK. Burning Both Bridges yra geras ilgesnis melodinis opusas (tikrai stipresnis negu prailgstanti The Elder). Considerations tamsus minoras pradžioje pagauna ausį irgi, bet tos dainos stiprioji dalis yra išplėstinė instrumentinė partija antroje pusėje. Dar paminėsiu The Rubble – lėtas fanko groove'as pradžioje turbūt yra įsimintiniausias momentas albume. Gaila, tas motyvas yra paskandinamas progroko kompleksijoje – ta daina daug geriau veiktų neprogrokiniame setting'e. 

Albumo didžiausias minusas: važinėjimas kompozicijose tarp visokiausio sudėtingumo melodinių motyvų, bet nesugebėjimas užtikrinti, kad daina kažkuo išsiskirtų iš masės. Kažkaip dažnai šiuolaikinio progroko albumuose kompozicijos stilistiškai susiniveliuoja – grupėms sunku atrasti kažką išskirtinio savo skambesio formulėje. Taip, The Flower Kings yra nuostabūs instrumentalistai, bet gerai kompozicijai to nepakanka. Reikia kažkokio hook'o, kad ir kaip popsiškai nuskambėčiau. Taip pat šis albumas turi keistą folko dainą The Promise, su tipinėm folko muzikos harmonijom ir armonikos pritarimu. Truputį atmuša, neįsipaišo į albumo kontekstą, nors ir idėja iš pirmo žvilgsnio įdomi. 

Esu pasiklydęs tarp stipraus 8-eto ir silpno 9-eto. Viena vertus, albumas stipresnis už du jo pirmtakus, kuriuos vertinau 8-etu. Kita vertus, jis silpnesnis už keletą ankstesnių albumų, kuriuos vertinau 9-etu, Love klausantis girdžiu tą pasąmonės šnabždesį „tapatybės krizė“ fone. Nu tebūnie 9-etas su daug minusų, įvertinsiu pažangą, net jei man tai nėra pati mylimiausia TFK forma.