Veronica Electronica

Diskusijos

0

Taip pastaruoju metu prastai seku muzikinio pasaulio naujienas, kad apie šitą remiksų rinkinį sužinojau tik iš savo draugo, kuris man parašė besiklausąs šio albumo. Šiaip būtų nesudominęs, bet Ray of Light yra vienas iš retų pop muzikos albumų, kuriam turiu didelius sentimentus, tad reikėjo išgirsti ir įvertinti, ar vis tik pavyko šiais remiksais nušviesti puikias dainas naujomis šviesomis. Ir po pirmos perklausos buvau labai nusivylęs. Bet po to perklausiau Ray of Light, tada vėl porą kartų Veronica Electronica ir... nebesu toks piktas, koks galvojau, kad būsiu. 

Naujų spalvų įkvėpti kai kurioms kompozicijoms tikrai pavyko. Pirmi trys remiksai visai sėkmingi, mano akimis: Drowned World / Substitute For Love labai švelni atmosfera pakeista gan dinamišku transu, kurio antroje pusėje stoji labai riebus, simpatiško skambesio bosas. Visai neblogas pasirodė ir gan rūgštus, skardus, agresyvus Ray of Light tonas, kurio finalas net šiais laikais skamba kaip visiška EDM klasika. Skin yra mano mylimiausia Ray of Light daina ir man nepatiko, kad jos struktūra šiame remikse kiek sudarkyta (nes visa magija yra Skin kylančioje struktūroje), kita vertus, vėlgi ekspresyvūs transiniai garsai visai įdomiai suderinti su labai atmosferine sintezatoriaus partija (gal net dar atmosferiškesne nei originale, kas yra malonu ausiai). Skambesio prasme Skin remiksas, sakyčiau, labiausiai išlaikęs 90-ųjų dvasią ir tas man patiko. 

Bet visgi tolimesni trys remiksai jau mano dėmesiui metė didesnį iššūkį ir šiek tiek vienas sau pradėjau rodyti veido mimikas perklausų metu. Nothing Really Matters tokia bereikalingai tranki, ji vos atpažįstama – tai daugiau tapo atskira EDM daina negu remiksu, o net jei ir taip traktuosime, jos skambesys gan šabloniškas, per daug sufokusuotas į beat'ą. Sky Fits Heaven kapotas garsas iš pradžių pasirodė nemažai žadantis, bet šis remiksas labai stokoja dinamikos – juk originalo magija tame, kaip gražiai ir melodingai priedainis iškonstrastuoja iš pagrindinės posmo temos – o čia tiek posmas, tiek priedainis pakišti po tuo pačiu nepertraukiamu motyvu. Ir vis tik Frozen remiksas man pasirodė silpniausias iš visų – jis tiesiog menkai besiskiria nuo originalios dainos versijos. Taip, yra tas paryškintas fokusas į tą orientalistinį ritminį motyvą iš dainos įžangos, bet tai bene vienintelė idėja, su kuria yra eksperimentuojama. Dainos antroje pusėje, kur sustiprėja simfoniniai motyvai, net beveik nejauti, kad klausai neoriginalią versiją, ir tai, švelniai tariant, nėra įdomu ir verta mano dėmesio. 

Galiausiai, The Power Of Good-Bye remiksas truputį atstato šios rinktinės lygį ir, sakyčiau, yra sėkmingiausias albumo remiksas. Labai gerai, kad dainai suteiktas visai kitoks profilis – melodingumas mestas per bortą, į priekį užleistas pūpsinis žematonis beveik trip-hopo motyvas. Labai įdomios sintezo variacijos viduryje, tačiau nepatiko antros pusės sprendimas mums grąžinti bene nepakeistą originalios versijos sentimentalumą. Ir nors vėliau vėl grįžtama prie to riebiai elektroninio motyvo, visgi pritarsiu dažnai šios rinktinės recenzijose išsakomai minčiai, jog juntamas neapsisprendimas, ar Madonna siekė revitalizuoti 90-ųjų klasikas kiek įmanoma autentiškiau, ar kaip tik jas radikalizuoti ir suteikti negirdėtų šiuolaikiškų elektroninių spalvų. Kinda neither – nepavyksta iki galo realizuoti nei to, nei to, ir atsiranda tokie mėtymaisi kaip aprašytas The Power Of Good-Bye atvejis. Todėl reziumuoju, jog nei vienas iš remiksų manęs pernelyg nepritrenkė, nors jų kokybė, imant vidurkį, yra visai padori. 

Atskiras paminėjimas Gone Gone Gone. Tai yra ankstyvoj Ray of Light darbų stadijoj įrašyta daina ir čia ji pateikta originalioje 1997-ųjų versijoj – šis įrašas internetuose neva plaukiojo dešimtmečius, bet man buvo negirdėtas. Man nunešė stogą, ši daina bene geresnė už visas į Ray of Light patekusias dainas, bet galima suprasti, kodėl ta trip-hopinio ritmo dichotomija su gan sentimentalia atmosferine melodija netiko albumui – savo ritminiu trankumu būtų pernelyg rėžęs ausį Ray of Light kontekste. Bet man be galo tas kontrastas, užkoduotas dainos aranžuotėje, krenta į ausį. Turi tokį Underworld/Aphex Twin/The Chemical Brothers stiliaus polių su agresyviai skambančia ritmika, ir tada turi tą atmosferišką melodingą polių, kuriam sunku surasti asociacijų. Bet galutinė mišrainė yra kažkas, ką turbūt Portishead į savo diskografiją mielai pasiimtų. Klausysiu šios dainos kokius 50 kartų, minimum.

Remiksų rinktinei rašau 7 balus. Pridėsiu simbolinį pliusą prie septyneto dėl Gone Gone Gone įtraukimo.