Glenn Hughes – Chosen nėra koks rinktinis albumas, tai naujas solinis darbas. Gleno balsas neprarado savo jėgos ir skambesio. Skamba lyg iš Trapeze laikų. Muzika - sunkusis rokas Led Zeppelin, Deep Purple (Come Taste the Band), Tony Iommy skalėje. Nepamirštamas vokalisto stilius, kuriam jis lieka ištikimas velniažin kiek metų. Nesunkiai ji atpažįstu: sunkūs drambloti rifai (the Lost Parade, Hot Damn Thing) kuriuos antrina bliuzo stiliumi aukštas skambus Hjuzo vokalas. Led Zeppeliniškas rifas puošia Black Cat Moan. Titulinė daina Chosen mintis grąžina į Deep Purple Caverdale laikotarpį, o Come and Go yra bene švelniausia ramiausia daina albume, pirma minutė man priminė Dream Theater Illumination Theory epizodą 15:53 18:00 – nostalgiška vizija.
Mano mėgstamiausios dainos yra: Voice In My Head, My Alibi, Heal,o labiausiai The Lost Parade.
Mano manymu tai geriausias Gleno Hjuzo solinis albumas iš tų, kuriuos esu perklausęs.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Aš dar šiek tiek pabūsiu, bet irgi vėliau vakare patrauksiu su kolegomis sutikti 2026. Tad ir aš iš anksto perduodu linkėjimus sulaukti labai sėkmingų ir sveikatingų 2026-ųjų metų!
Tikriausiai šiemet jau nepasirodysiu. Tad iš anksto visus su artėjančiais. Oasilinkėkit patys sau, ko labiausiai reikia. Sveikinimai iš Lutexpo 3 salės ?
Man vis tiek gaila MTV 80s. Nors eveik viskas iki skausmo žinoma, bet tai buvo mano muzika, mano fonas. Paskutinės dienos su tikro garso koncertais uvo tikrai WOW. O tai, kas liko išjungus muziką, galima ir išvis išjungti. Nepasigesiu
Alvydai, aš nespėju visų jūsų komentarų apie albumus skaityti, o daug dominančių atlikėjų komentuojat. Bet aš tikriausiai ir po naujų metų toliau nagrinėsiu 2025 leidimus.
Mano tempai kaip tik kritę - pasibaigus kovidui gerokai sumažinau naujos muzikos absorbciją. Fokusas nukrypo labiau į atskirų atlikėjų diskografijų totalinius tyrinėjimus.
2026 m. sausio 2 d. 12:17:16
Glenn Hughes – Chosen nėra koks rinktinis albumas, tai naujas solinis darbas. Gleno balsas neprarado savo jėgos ir skambesio. Skamba lyg iš Trapeze laikų. Muzika - sunkusis rokas Led Zeppelin, Deep Purple (Come Taste the Band), Tony Iommy skalėje. Nepamirštamas vokalisto stilius, kuriam jis lieka ištikimas velniažin kiek metų. Nesunkiai ji atpažįstu: sunkūs drambloti rifai (the Lost Parade, Hot Damn Thing) kuriuos antrina bliuzo stiliumi aukštas skambus Hjuzo vokalas. Led Zeppeliniškas rifas puošia Black Cat Moan. Titulinė daina Chosen mintis grąžina į Deep Purple Caverdale laikotarpį, o Come and Go yra bene švelniausia ramiausia daina albume, pirma minutė man priminė Dream Theater Illumination Theory epizodą 15:53 18:00 – nostalgiška vizija.
Mano mėgstamiausios dainos yra: Voice In My Head, My Alibi, Heal, o labiausiai The Lost Parade.
Mano manymu tai geriausias Gleno Hjuzo solinis albumas iš tų, kuriuos esu perklausęs.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly