Kokiu tikslu tobulejama?

Diskusijos

0

Food for thought

Dar truputi referuojant į Einaro komentarą. Laimė ir malonumas yra skirtingos sąvokos, žinoma, bet čia jos ir nebuvo naudojamos kaip sinonimai. Malonumas tiesiog gali būti laimės dalis. Žmonės gyvenime ieško laimės ir dažnai randa ją malonumuose. Bet vien tik pasileidimas į malonumus nesuteikia laimės ilgalaikėje perspektyvoje. Todėl ir toliau sekančios mintys apie tai, kad tas malonumas dingsta, yra logiškos. Aišku, čia viskas turi būti nurašoma Silentisto minčių dėstymo nerišlumui. Kitaip nebūtų tokios diskusijos.

Aš šiai savirefleksinio pobūdžio rašliavai netgi mielai skirsiu 7. Kai kurios mintys yra ganėtinai artimos ir man, kitoms nelabai galiu pritarti. Problema ta, kad tos mintys tikrai yra mokyklinio rašinėlio lygio. Nors mano nuomone, paprastos, minimalistinės ir niekur nevedančios mintys nebūtinai yra blogai, tačiau jeigu naudoji paprastas mintis, tada vertėtų pagalvoti apie papildomas priemones, kaip pvz., pavyzdžių pateikimą, tam, kad tos mintys būtų geriau apipavidalintos. 

Dekui. Priimu kritika. Nera stiprus darbas ir labai rislus taipogi. Labiau tiktu i dienorasti

Pirmasis sakinys užkabina, bet antrasis nuleidžia mane iki jausmo, kad aš esu lietuvių kalbos mokytojas ir vertinu šeštoko laisvos formos rašinėlį, kuriame yra pasikartojančios frazės tik tam, kad išspaustų nustatytą žodžių normą. Ir po to vėl kas antras sakinys man patinka: tai, kad tiek pat laimės randas iš ramybės kiek ir iš nuotykio (bent jau tikimybiškai) yra tikrai vertinga mintis. Bet einam į kitą pastraipą ir ten laimė maišoma su malonumais – mano knygoj tai labai skirtingos sąvokos. Toliau keli sakiniai ne itin turiningo nihilizmo. Po to kiek neaiškus minties šuolis nuo kalbos apie laimės į kalbą apie kūrybą, kurioj irgi kabinėčiausi (karta tikrai nėra 100 metų ir pan.). Ketvirtos pastraipos teiginiai apie esančią nutikimų prasmę prieštarauja antrosios pastraipos teiginiams apie nesančią nutikimų prasmę. Ketvirta pastraipa tampa tokiu nusivylimu, nes turi labai archetipišką filosofiniam esė įžangą, atsispyrimą nuo kitur išgirstos didelės minties (šiuo atveju apie dvasines būtybes žmogiškuose pavidaluose), bet tamstos rašinyje tas atsispyrimas taip niekur ir nenuvedė. Galiausiai, paskutinė pastraipa ganėtinai banaloka, nėra labai įkvėpiančių minčių.

Taip ir pabaigiau skaityti vis galvodamas, kad čia šeštoko rašinėlis. Tai ir vertinu labai vidutiniškai, 5-etu, kita vertus, tokie pasamprotavimai yra daug smagesni skaityti negu politiškai įkrauti tamstos eilėraščiai ar panašaus pobūdžio eiliuota (bet dažnai nerimuota) kūryba.