In Verses

Diskusijos

0

Ilgai Karnivool fanų lauktas darbas. Kad taip po dviženklio skaičiaus metų kažką išleistų Atheist, Anekdoten arba Andromeda ar net Anglagard. Tool ir Karnivool sugebėjo padaryti sugrįžimą, abiem grupėm reikėjo 13 metų. Ar In Verses atpirko laukimą savo fanams?

Sakyčiau, didžiąja dalimi taip, bet užbėgdamas už akių pasakysiu, kad visgi tai ne Sound Awake lygio albumas. Šį mėnesį rotavau In Verses ir jų praeitą darbą Asymmetry nemažai. Visų pirma, šiek tiek pataisiau nuomonę apie Asymmetry albumą, kuris man anksčiau skambėjo gan blankiai, bet dabar vertinu tai kaip visai vykusį albumą. Visgi In Verses, sakyčiau, nežymiai pranoksta savo pirmtaką. Tai labiau kondensuotas albumas – Asymmetry turėjo gan nemažai tokių "garsavaizdinių", foninių kompozicijų, kurios man daugiau skambėjo kaip filler'is. O savo tiesmukiškiausiais momentais Asymmetry buvo kiek per tiesmukas, vietomis su pernelyg agresyviais ritmais ir aštriomis gitaromis. In Verses tokių kraštutinumų neturi, tai yra gan kruopščiai supakuota 10-ies saldainių asorti dėžutė, kur visi saldainiai yra vienokiu ar kitokiu laipsniu saldūs ir verti paragavimo. 

Galbūt kaip trūkumą būtų galima išskirti, jog bent jau pirmoji albumo pusė skamba net pernelyg Karnivool'iška. Tokie mėginukai, kur parduotuvėse paragaut duoda, bet iš mėginuko iškart supranti, apie ką yra ši grupė. Ghost turi būtent tą labai grupei tipišką ritminę sinkopę, grubų bosinį skambesį ir math roko stiliaus elektrinę gitarą. Ian Kenny iškart pozityviai džiugina savo ekspresyviu, po daugiau nei dešimtmečio nepasikeitusiu vokalu. Drone yra labiausiai man į ausį kritęs singlas, kurį dar pernai pamėgau. Toks ganėtinai paprastas 4/4 posmas netgi savotiška atgaiva tankioj Karnivool muzikoje, o priedainis turi didelį ir įsimintiną gitarų garsą ir įsimintiną sinkopuotą muzikinę frazę, kuri finalizuoja tą priedainį. 

Aozora nors ir melodingesnė daina negu Drone ar Ghost, bet iš esmės tęsia tas pačias sinkopuoto aštriai elektriško skambesio tradicijas. Animation yra mano mėgstamiausia daina albume – ji prasideda kaip distopinė film noir kamerinė muzika ir lėtūniškai bosu įsliūkina į labai ekspresyvų, bliuzovai metališką priedainio motyvą. Nuostabiausi gitaros lick'ai visame albume yra šioje dainoje. Man patinka, kiek erdvės yra posminiame motyve, todėl kūrinys turi netikėtai atmosferišką jauseną. Bridžo sekcijoj Kenny vokalas mikse labai atitrauktas, todėl jausmas kaip klausantis gero kokybiško space roko. Sakyčiau, labiausiai išsiskirianti ir įdomiausia daina pirmojoj albumo pusėj. Na ir pirmoji pusė užsidaro gan išplėtotu progroko gabaliuku Conversations, bet šiam man asmeniškai trūksta kažkokio ryškesnio akcento – paskiri melodiniai viražai trumpam sudomina, bet kūrinys keistai nuvinguriuoja be didesnio emocinio pliūpsnio. 

Vat jei pirmoj pusėj dainos tikrai nešė tą tipišką grupės štampą, antroji albumo pusė, sakyčiau, inovatyvesnė. Man tas faktas kiek priminė taip pat šių metų pradžioj išleistą Soen albumą Reliance, kuriame irgi šiokių tokių naujoviškų dainų pradeda rastis jau įsibėgėjus albumui, o pats albumas kažkiek kenčia nuo pernelyg formulinio skambesio. Reanimation man asmeniškai yra savotiška Animation tąsa. Net jei melodija visai kita, vėl yra kažkokio tokio bliuzinio erdvumo ir lengvumo. Gal net kūrinys posminėse dalyse per lengvas ir pernelyg neįpareigojantis, bet melodingos muzikos fanams gali labai prigyti. Guthrie Govan gitaros solo antroj pusėj vis tik didžiausia inovacija kūrinyje, vat būtent tokiam švelniai bliuziniam, bet progresyviam setting'e Govan'as yra nuostabus solistas ir jis čia dar kartą tą įrodo.

All It Takes yra gan seniai, dar prieš penketą metų išleista daina. Labai ritmiškas ir kompleksuotas gabaliukas, kuris savotiškai tęsia Ghost ir Drone užduotą albumo toną. Remote Self Control turi stiprių rifingų momentų ir įdomių mušamųjų linijų, bet ir kiek pakilesnė melodija suteikia šiai dainai truputį Muse'iškumo. Tačiau ne pats mėgstamiausias kūrinys.

Galiausiai, Opal ir Salva abi sėkmingai ir labai įdomiai uždaro albumą. Kaip jau kolegai pokštavau, kad Soen'ų Opal geresnė negu Karnivool'ių Opal, tačiau pastaroji yra tikrai įtraukianti ilgesingai melodinga daina su labai inovatyviu gitaros grojimu kūriniui įsivažiavus į stipriąją dalį. Vėlgi, tie bliuziniai štrichai, kurie mane sužavėjo ir Animation dainoje. Bendrai daina savo natūra labai priminė Leprous dainą Castaway Angels. Salva man tuo labiau priminė Leprous (ypač šio dešimtmečio jų kūrybą) – labai lengva ir subtili, beveik pop muzikos melodija su labai taktišku, labai taikliu susilaikymu vokalo fronte. Šitas švelnus Ian Kenny vokalo atlikimas mano mėgstamiausias visame albume. Gal Salva kiek ilgokai vystosi ir dėl to ištęstumo man nepralenkia Animation, bet melodingumo prasme pati maloniausia klausytis daina albume. Ir būtent Opal ir Salva labiausiai išsiskiria iš bendro albumo kontekste, abi būdamos tokios beveik baladiškos, lengvo roko dainos. Tai suteikia daugiau spalvų visam albumui, kuris iki tol buvo kiek pilkokas. 

Tai vat tas pilkokas skambesys, bandymas per daug nepabėgti nuo savo skambesio tradicijų didžiojoje albumo dalyje, galbūt vietomis norėjimas būti per daug kompleksiškiems, bet nepakankamai įtraukiantiems ir melodingiems – tai mane stabdo nuo to, kad visiškai pamilčiau šį albumą. Bet aš manau, kad tai tikrai geras, 9-eto vertas darbas, kurio vertėjo laukti ir sulaukti.