Senas laiskas apie save

Diskusijos

0

"čia nenoriu psichologinių patarimų dalinti neprašytai"

Neprasom nespecialistu padavinet:

-psichologu

-elektriku

-santechniku

-pedagogu

-vireju

-slidininku

-mediku 

ir kitu specialistu patarimu. ir patys tokiu nepadavinejam

Tai kad labiausiai pazista cionai (tik gal daugiau is kitos, muzikines puses, bendruomene)

Atsakymas: kad butu kaip puzzlej, pilnrsnis vaizdas :)

Kodėl šis laiškas yra čia ir kūrybos srityje - neaišku. Todėl ir vertinti balais nėra už ką. Iš savęs tiesiog pasakysiu, kad aš vertinu tikrumą, atvirumą, tokiam atvirumui visada reikia drąsos, tačiau... klausti reikia, kam šis tikrumas ir atvirumas skirtas? Ar šis laiškas publikuotas siekiant sukelti kažkokį atjautos jausmą, bandymas save išteisinti dėl bet kurių savo poelgių ar požiūrio? 

Ypač man įstrigo mintys apie savo unikalumo supratimą: "Laimingas jaučiuosi, kad turiu tokį “psichinį fenomeną”. Labai mažai kas turi tokį. Žinau, kad turi garsūs menininkai, muzikantai. Jei jo neturėčiau, galvočiau apie savižudybę. Kadangi jis išskiria mane iš kitų, daro vertingesniu už juos. Kiekvieną dalyką aš apipinu mintimis, kurios nėra normalios, įprastos." Turiu kažkokį nuokrypį nuo normos savo asmenybėje, todėl esu ypatingas ir už tai mane turi visi mylėti? Na ne, ne taip pasaulyje viskas veikia, deja. Jeigu taip būtų, visi galėtume elgtis bet kaip, be jokios gėdos ir atsakomybės jausmo, būdami patys sau faini. Tačiau negalime, nes tokios taisyklės, nors ir nerašytos. Ir aš čia nenoriu psichologinių patarimų dalinti neprašytai ir juolab neprofesionaliai, bet negaliu susilaikyti šį kartą ir trumpai tiesiog pasakysiu, kad turint kažkokius nuokrypius nuo normos, juos reikia pakinkyti į vadeles, suvaldyti ir priversti dirbti savo naudai. Šiuo atveju aš matau, kad to valdymo praktiškai nebuvo bandoma daryti, ar nepakankamai ilgai praktikuota. Tai atsispindi ir šioje eilutėje: "nors žinau būdus, turiu instrumentus, bet nesiimu nieko daryti." 

Dar ką galiu pridurti, tai, kad tokį laišką parašyti kiekvienam būtų neprošal, galbūt kas kokius 20 metų, bet geriau ir dažniau. Bet sau. Ne kažkam kitam, ne dėmesio ar dar ko nors siekimo tikslais. Grynai sau. Pabūti su tomis mintimis ir rasti atsakymus į kokius nors kamuojamus klausimus. Nes mes paprastai visus atsakymus jau turime, jie būna tiesiog mūsų viduje. Jeigu į savo jausenas pavyktų įsigilinti ir išanalizuoti (ir priimti) taip, kaip pavyksta įsigilinti ir išanalizuoti savo mėgstamus meno kūrinius, tai ir nereikėtų tokių laiškų kažkur viešai publikuoti...

„Labai menka mano literatūrinė kalba. Tačiau žodyną turiu platų ir vaizdų. Todėl kad man be galo patiko rašyti. Patiko rašyti tai, kuo tada gyvenau.“ – rašant žodynas neatsiranda. Jis atsiranda skaitant. Tam, kad galėtum tuos žodžius parašyt, juos turi būti pirmiausia kažkur perskaitęs. Tad šie teiginiai, mano galva, yra grynų gryniausia prieštara.

„Taip pat surinkau visas pasaulio dainas apie angelus.“ – greičiausiai ne visas.

Šios ir dar kelios vietos rodo, jog tikriausiai truputį buvai linkęs pervertinti save tuomet. Bet nepaisant to, tai yra ganėtinai nuoširdus laiškas apie save. Beveik kaip išpažintis. Kaip savianalizė. Tai nėra sklandžios literatūrinės kalbos šedevras, bet kaip tekstas tau pačiam, adresatei ar kažkokiem kitiems brangiems žmonėms – kodėl gi ne. Turbūt tokius savianalizės kratinius rašyti dažniau yra sveika, bent jau aš tą pajusdavau, kai išliedavau save dienoraštyje. 

Tiesa, music'o bendruomenei tai gali pasirodyti gan intymus tekstas, kuriame yra labai daug asmeninių detalių. Nežinau, ar music'o bendruomenė yra pasiruošus šias detales apie tamstą žinoti. Aš asmeniškai laikausi didesnio diskretumo ir tokio atviro teksto į šią bendruomenę turbūt nedėčiau. Bet čia kiekvieno reikalas, aišku. 

Aš susilaikysiu nuo šio teksto vertinimo, man tai vargiai papuola po kūrybos segmentu. Tai laiškas, bet stiliaus beveik kaip dienoraščio. Kalbama apie save, savo patirtis, be jokių filosofinių kategorijų, be jokių lyrinių ambicijų.