Perklausiau dainą vieną sykį, neužkabino, nesudomino. Tada nusprendžiau dar sykį perklausyti, because of reasons. Ir ji apsireiškė visai iš kitos pusės. Paklausykit. Rekomendacija - dusyk.

Aš suprantu, kad tai jau koverio koveris, bet toks visai nieko, sakyčiau... 

1. Aštriai progresyvūs švedai Anekdoten, kurių music'e net nebuvo (iki vakar).

2. Įdomiai progresyvūs lenkai Riverside.

3. Iš naujo atrasti klasiškai progresyvūs Marillion.

berods , kad užmyniau ant grėblio

užfūzuoti Doors`ai

Pink Cream 69 ir Delain

Skunk Anansie

Tokią muziką gerai dainuojančių dainininkių yra mažai. Man nuo šiol tai antroje vietoje po Šiukšlės.

Kai baigėsi music.lt perklausų era nepakėlęs tuštumos kritau į jutūbą – kas beliko...  Bet žinokite, užsivėrus durims atsivėrė langai. Ogi atradau, tiksliau gal – vėl atradau koncertų prasmę ir jėgą. Man tai labai daug pasako apie grupę. Juk įsivaizduoju, kad tai visai kas kita negu įrašinėti studijoje, kai tu gali dailinti iki išprotėjimo ieškodamas idealo, ir dar kiek vienas savo partiją atskirai o čia – turi dirbt kartu vienas kitą papildydami. Visai kita atmosfera.

Ir žinote ką – padariau nemažai atradimų. Atradau sau užmirštas ar „praleistas“ ar tiesiog unrated grupes. Tuo tarpu kai kurios grupės gal net krito mano reitinguose. Na, tarkime A-ha. Prisipažinsiu, iš esmės man artimiausios yra rock, hard&heavy, prog-rock, prog-metal kryptys, na bet yra kaip čia straipsniuose vadina "guilty pleasure". A-ha turi puikių albumų, ypatingai puikūs tie, kurie nėra populiarūs. Na, o gyvai... Gal aš neradau jų high-end koncerto, bet na, neskamba kiek bežiūrėčiau... O tarkim kitas mano Grand-Maxi-Super-Turbo guilty pleasure - Depeche Mode yra nepakartojami, nesenstantys, nepralenkiami gyvų pasirodymų meistrai. Matomai dėl Dave‘o charizmos, bet greta jo ir Marty negadina reikalo, o Fletch‘ui tiesiog jau nieko nebereikia daryti scenoje (nekalbu apie įrašus). Aišku neprilygstamai skamba Pink Floyd tiek albumuose tiek gyvai - pripažinti meistrai, tačiau gyvuose jų atlikimuose gyvybės galėtų būti ir daugiau, negu kad tik grafinės instaliacijos...

Labai gaila, kad daugelio senųjų dinozaurų live prformansų nėra lengva surasti, bet matomai ateis laikas, kai reikės pridėti pastangų ir išsikasti visą klasiką.

Na o iš šiuolaikinių atradimų (būtent po live'ų perklausos) mano reitingų laiptais į viršų labai sparčiai šuoliuoja Muse.

Na, kad jau apie britus užsiminiau – nebuvau labai didelis brit-pop gerbėjas, tačiau niekada ir nespjoviau. Taigi nusprendžiau sulyginti 3 top‘inius veikėjus pagal jų gyvus pasirodymus – Oasis, Blur ir Pulp. Na, žinokit bent man Oasis čia nepralenkiami buvo nepaisant visos išorinės (ar ne tik) Liam‘o arogancijos, na kieti jie ir tiek. Blur, man pvz. visai nekabino. Pulp gal šiek tiek...

Tai štai tokie kol kas mano atradimai šioje srityje, tuo ir norėjau pasidalinti... Jeigu kas esate matę kokį superinį live performans‘ą – duokit žinią. Kolekcionuoju   Atviras visiems pasiūlymams

!!!

'77 BON SCOTT'AS GYVAS!!!!

retai taip būna, kad tox užkliūna

o paskui Hildegard von Bingen angelai

electro-acoustic duetas  - Dirtwire - įdomus a la deltos bliuzo tekstūrų ir kinų ethno melodikų derinys, o ir albumo viršelis gražus

Mano šviežiausi muikiniai atradimai, tai nelabai švieži jau, bet neseniai atrasti, tai Accept ir Midge Ure. :)

Antrhax

Šitie alytiškiai tikrai įdomus.

vakarėjant ambient jazz porcija

Yes bosisto Chriso Squire solinis albumas Fish Out of Water. Man tai kone sensacija - nežinojau tokio esančio. Solinis bet labai Yesiškas, puikiausiai įsitektų šalia Close to the Edge. Vokalas Kriso ir gan panašus į Jono Andersono, klavišiniais talkino Patrikas Morazas, būgnijo Brufordas, o be to įrašui buvo nusamdytas simfoninis orkestras, tad skambesys aukščiausio lygio.

kissin' Dynamite