Jei bent kiek stipresnis Nick'o vokalas būtų šioje dainoje, būtų tiesiog tobula. Tekstas vienas mėgstamiausių ne tik iš Icon, bet ir apskritai iš visos diskografijos.
Kablelių pridėliota kaip Sahjos eilėraščiuose - reikia, nereikia. Miglotas tekstas. Peršasi nuomonė, kad rimui parinkti atsitiktiniai žodžiai.
Net po kelių skaitymų negaliu susidaryti temos vizijos. Tuštumos linksmybės man automatiškai asocijuojasi su Donelaičio Pavasario Linksmybėmis. Ne, čia taikyta į asmens (ego) autopsiją, kad parodyti jo vidinę tuštumą, jei kabintis už šių eilučių: "Peel back the face, the sorry mind, /A vacant space /Born deprived, /The moods expired in reality".
Na kai pradėjau versti, tai ir aš pamačiau, kad nėra toks jis jau geras, gal mane užkabino paskutinis stulpelis. Šiaip Nickas ir/ar Gregas Mackintoshas kartais, niekada nerašo tokių labai rišlių, tvarkingų tekstų. Jie labai minimalistiški man atrodo. Kartais tikrai neišeina suprast minties iki galo, bet visada atrodo, kad jie taikosi į vidinį žmogaus pasaulį, tik paviršutiniškai per jį pereina.
Turiu atsiprašyti Niko Holmso ar Makintošo dėl netikusios pastabos apie prastą sintaksę dainos tekste. Kableliai griežtai grupuoja minties segmentus, kad nesusipainiotų ir taip jau painus dainos idėjos siūlas.
Nesu iki galo tikras, ką tiksliai omeny turėjo dainos autoriai, manding daina apie žmonijos nužmogėjimą įvairiais istorijos etapais su nerimu, kad gali tai vėl kartotis, išplaukia iš pasakotojo atminties ar sapnų.
Tuštuma – išvirkščioji proto būsena. Jos žaislai – alternatyvus technologijų blogis.
Viltė intuityviai teisi – dainos tekstas su gilia potekste ir taikantis į vidinį žmogaus pasaulį.
Aš perėjau grynai per visus PL diskografijos tekstus, ir galiu pareikšti savo išvadą, jog jie daugiau ar mažiau visuomet apie tą patį. Apie žmogaus vidinio pasaulio ir išorinio pasaulio santykį. Pirmąjame PL kūrybos "etape" buvo galima jausti tamsesnes išraiškas, netgi depresyvias, tuomet po truputi pereinant į antrąjį, skambesys pasidarė mažiau tamsus (ar derėtų sakyt, sunkus), tačiau tekstai toliau išlaikė tą susitelkimą į vidinius (vienišo, svetimo, galbūt nesuprasto plačiojoje visuomenėje) žmogaus išgyvenimus, o taip pat, "nuėjus į popsines lankas", tekstai pradėjo labai stipriai rezonuoti su atlikimo stiliumi, dėl ko jie tapo neitin įsimintini ir ekspresyvūs, kaip ir ne tokie turtingi savo turiniu. Galiausiai, trečiąjame etape, mano mėgstamiausiame, santykis tarp skambesio, atlikimo ir teksto pasidarė man pats artimiausias, toks optimaliausias. Stilius lyg ir tas pats išlaikytas, tačiau bendras skambėjimas kažkoks labiau pribrendęs, susigulėjęs, tarsi atradęs savo formulę, tuo pačiu ir malonesnis.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
Jei bent kiek stipresnis Nick'o vokalas būtų šioje dainoje, būtų tiesiog tobula. Tekstas vienas mėgstamiausių ne tik iš Icon, bet ir apskritai iš visos diskografijos.
Kablelių pridėliota kaip Sahjos eilėraščiuose - reikia, nereikia. Miglotas tekstas. Peršasi nuomonė, kad rimui parinkti atsitiktiniai žodžiai.
Net po kelių skaitymų negaliu susidaryti temos vizijos. Tuštumos linksmybės man automatiškai asocijuojasi su Donelaičio Pavasario Linksmybėmis. Ne, čia taikyta į asmens (ego) autopsiją, kad parodyti jo vidinę tuštumą, jei kabintis už šių eilučių: "Peel back the face, the sorry mind, /A vacant space /Born deprived, /The moods expired in reality".
Na kai pradėjau versti, tai ir aš pamačiau, kad nėra toks jis jau geras, gal mane užkabino paskutinis stulpelis. Šiaip Nickas ir/ar Gregas Mackintoshas kartais, niekada nerašo tokių labai rišlių, tvarkingų tekstų. Jie labai minimalistiški man atrodo. Kartais tikrai neišeina suprast minties iki galo, bet visada atrodo, kad jie taikosi į vidinį žmogaus pasaulį, tik paviršutiniškai per jį pereina.
Turiu atsiprašyti Niko Holmso ar Makintošo dėl netikusios pastabos apie prastą sintaksę dainos tekste. Kableliai griežtai grupuoja minties segmentus, kad nesusipainiotų ir taip jau painus dainos idėjos siūlas.
Nesu iki galo tikras, ką tiksliai omeny turėjo dainos autoriai, manding daina apie žmonijos nužmogėjimą įvairiais istorijos etapais su nerimu, kad gali tai vėl kartotis, išplaukia iš pasakotojo atminties ar sapnų.
Tuštuma – išvirkščioji proto būsena. Jos žaislai – alternatyvus technologijų blogis.
Viltė intuityviai teisi – dainos tekstas su gilia potekste ir taikantis į vidinį žmogaus pasaulį.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Jei bent kiek stipresnis Nick'o vokalas būtų šioje dainoje, būtų tiesiog tobula. Tekstas vienas mėgstamiausių ne tik iš Icon, bet ir apskritai iš visos diskografijos.
Kablelių pridėliota kaip Sahjos eilėraščiuose - reikia, nereikia. Miglotas tekstas. Peršasi nuomonė, kad rimui parinkti atsitiktiniai žodžiai.
Net po kelių skaitymų negaliu susidaryti temos vizijos. Tuštumos linksmybės man automatiškai asocijuojasi su Donelaičio Pavasario Linksmybėmis. Ne, čia taikyta į asmens (ego) autopsiją, kad parodyti jo vidinę tuštumą, jei kabintis už šių eilučių: "Peel back the face, the sorry mind, /A vacant space /Born deprived, /The moods expired in reality".
Na kai pradėjau versti, tai ir aš pamačiau, kad nėra toks jis jau geras, gal mane užkabino paskutinis stulpelis. Šiaip Nickas ir/ar Gregas Mackintoshas kartais, niekada nerašo tokių labai rišlių, tvarkingų tekstų. Jie labai minimalistiški man atrodo. Kartais tikrai neišeina suprast minties iki galo, bet visada atrodo, kad jie taikosi į vidinį žmogaus pasaulį, tik paviršutiniškai per jį pereina.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
Jei bent kiek stipresnis Nick'o vokalas būtų šioje dainoje, būtų tiesiog tobula. Tekstas vienas mėgstamiausių ne tik iš Icon, bet ir apskritai iš visos diskografijos.
Kablelių pridėliota kaip Sahjos eilėraščiuose - reikia, nereikia. Miglotas tekstas. Peršasi nuomonė, kad rimui parinkti atsitiktiniai žodžiai.
Net po kelių skaitymų negaliu susidaryti temos vizijos. Tuštumos linksmybės man automatiškai asocijuojasi su Donelaičio Pavasario Linksmybėmis. Ne, čia taikyta į asmens (ego) autopsiją, kad parodyti jo vidinę tuštumą, jei kabintis už šių eilučių: "Peel back the face, the sorry mind, /A vacant space /Born deprived, /The moods expired in reality".
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Jei bent kiek stipresnis Nick'o vokalas būtų šioje dainoje, būtų tiesiog tobula. Tekstas vienas mėgstamiausių ne tik iš Icon, bet ir apskritai iš visos diskografijos.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2017 m. rugsėjo 18 d. 16:44:01
Aš perėjau grynai per visus PL diskografijos tekstus, ir galiu pareikšti savo išvadą, jog jie daugiau ar mažiau visuomet apie tą patį. Apie žmogaus vidinio pasaulio ir išorinio pasaulio santykį. Pirmąjame PL kūrybos "etape" buvo galima jausti tamsesnes išraiškas, netgi depresyvias, tuomet po truputi pereinant į antrąjį, skambesys pasidarė mažiau tamsus (ar derėtų sakyt, sunkus), tačiau tekstai toliau išlaikė tą susitelkimą į vidinius (vienišo, svetimo, galbūt nesuprasto plačiojoje visuomenėje) žmogaus išgyvenimus, o taip pat, "nuėjus į popsines lankas", tekstai pradėjo labai stipriai rezonuoti su atlikimo stiliumi, dėl ko jie tapo neitin įsimintini ir ekspresyvūs, kaip ir ne tokie turtingi savo turiniu. Galiausiai, trečiąjame etape, mano mėgstamiausiame, santykis tarp skambesio, atlikimo ir teksto pasidarė man pats artimiausias, toks optimaliausias. Stilius lyg ir tas pats išlaikytas, tačiau bendras skambėjimas kažkoks labiau pribrendęs, susigulėjęs, tarsi atradęs savo formulę, tuo pačiu ir malonesnis.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
2017 m. rugsėjo 17 d. 07:32:52
Turiu atsiprašyti Niko Holmso ar Makintošo dėl netikusios pastabos apie prastą sintaksę dainos tekste. Kableliai griežtai grupuoja minties segmentus, kad nesusipainiotų ir taip jau painus dainos idėjos siūlas.
Nesu iki galo tikras, ką tiksliai omeny turėjo dainos autoriai, manding daina apie žmonijos nužmogėjimą įvairiais istorijos etapais su nerimu, kad gali tai vėl kartotis, išplaukia iš pasakotojo atminties ar sapnų.
Tuštuma – išvirkščioji proto būsena. Jos žaislai – alternatyvus technologijų blogis.
Viltė intuityviai teisi – dainos tekstas su gilia potekste ir taikantis į vidinį žmogaus pasaulį.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2017 m. rugsėjo 13 d. 20:23:56
Na kai pradėjau versti, tai ir aš pamačiau, kad nėra toks jis jau geras, gal mane užkabino paskutinis stulpelis. Šiaip Nickas ir/ar Gregas Mackintoshas kartais, niekada nerašo tokių labai rišlių, tvarkingų tekstų. Jie labai minimalistiški man atrodo. Kartais tikrai neišeina suprast minties iki galo, bet visada atrodo, kad jie taikosi į vidinį žmogaus pasaulį, tik paviršutiniškai per jį pereina.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
2017 m. rugsėjo 13 d. 19:47:08
Kablelių pridėliota kaip Sahjos eilėraščiuose - reikia, nereikia. Miglotas tekstas. Peršasi nuomonė, kad rimui parinkti atsitiktiniai žodžiai.
Net po kelių skaitymų negaliu susidaryti temos vizijos. Tuštumos linksmybės man automatiškai asocijuojasi su Donelaičio Pavasario Linksmybėmis. Ne, čia taikyta į asmens (ego) autopsiją, kad parodyti jo vidinę tuštumą, jei kabintis už šių eilučių: "Peel back the face, the sorry mind, /A vacant space /Born deprived, /The moods expired in reality".
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2017 m. rugpjūčio 19 d. 20:26:56
Jei bent kiek stipresnis Nick'o vokalas būtų šioje dainoje, būtų tiesiog tobula. Tekstas vienas mėgstamiausių ne tik iš Icon, bet ir apskritai iš visos diskografijos.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.