Nykus albumas, čia grandioziniai muzikantai padarė tokį liapsusą, o prodiuseriai visą graudumą tik patrigubino, kad Wakeman'as šį albumą pradėjo vadinti Onion (svogūnu), nes kiekvieną kartą klausantis jam norisi verkti, o Bruford'as vadino prasčiausiu albumu, prie kurio jam teko per visą savo karjerą prisidėti. Ir su jais aš visiškai sutinku - jei bet kuriam Yes albumui dar galima suteikti po vieną kitą komplimentą už kažką, tai šis yra tiesiog juoda dėmė jų diskografijoje. Neradau nei vienos sau mielos dainos apart įdomios įžangos dainoje Silent Talking. Albumas suprodiusuotas taip, kad skambesys panašėja į kažkokią skystą košę, instrumentai skamba padrikai, mušamųjų partijos nieko neprideda tam skambesiui, kompozicijų struktūra irgi neaiški, kažkuo primenanti labai sudėtingai klausomas Tormato kompozicijas (nors Tormato dar šviesmečiais, gal net visais parsekais lenkia Union). Tik dėl to, kad Yes dar bandė sukurti kažką sofistikuoto, o ne nubėgo į "generic rock" kategoriją, parašysiu 6 balus.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
2017 m. rugpjūčio 17 d. 17:33:31
Nykus albumas, čia grandioziniai muzikantai padarė tokį liapsusą, o prodiuseriai visą graudumą tik patrigubino, kad Wakeman'as šį albumą pradėjo vadinti Onion (svogūnu), nes kiekvieną kartą klausantis jam norisi verkti, o Bruford'as vadino prasčiausiu albumu, prie kurio jam teko per visą savo karjerą prisidėti. Ir su jais aš visiškai sutinku - jei bet kuriam Yes albumui dar galima suteikti po vieną kitą komplimentą už kažką, tai šis yra tiesiog juoda dėmė jų diskografijoje. Neradau nei vienos sau mielos dainos apart įdomios įžangos dainoje Silent Talking. Albumas suprodiusuotas taip, kad skambesys panašėja į kažkokią skystą košę, instrumentai skamba padrikai, mušamųjų partijos nieko neprideda tam skambesiui, kompozicijų struktūra irgi neaiški, kažkuo primenanti labai sudėtingai klausomas Tormato kompozicijas (nors Tormato dar šviesmečiais, gal net visais parsekais lenkia Union). Tik dėl to, kad Yes dar bandė sukurti kažką sofistikuoto, o ne nubėgo į "generic rock" kategoriją, parašysiu 6 balus.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas