Klausydamas šio albumo pradėjau svarstyti, ar grupė perdegė, ar koks nors kontraktas juos spaudė, ar jų požiūris pasikeitė (kuo nelabai tikiu)... Aišku, būtų daug lengviau sužinoti tikrąją priežastį pasigooglinus, bet mačiau kritiškus Wakeman'o ir Howe komentarus, tai reiškia, jie suprato, kad kažką daro ne taip. Tikrai ne taip. Nors atrodo, kad progresyvus formatas dar išsilaiko, bet jis labai skystas. Įrašo apdirbimas nekoks, kompozicijos kažkokios palaidos, neįsimintinos, nebėra jokių užburiančių muzikinių momentų, kai kuriose vietose kompozicijos net pradeda nervinti savo "skystumu", pavyzdžiui, "Release, Release". Ant pirmųjų dviejų dainų dar kažkiek užsikabinau, tikiu, kad Future Times / Rejoice ir Don't Kill The Whale yra įdomiausios albumos kompozicijos, bet likusios šešios dainos man nieko ypatingo nepasiūlė. Vis dėlto, albumas nėra tragiškas, jis tiesiog labai sudėtingai klausomas, niekaip nesugebu juo mėgautis, todėl daugiausia galiu parašyti 8 balus.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
2017 m. rugpjūčio 4 d. 20:36:21
Klausydamas šio albumo pradėjau svarstyti, ar grupė perdegė, ar koks nors kontraktas juos spaudė, ar jų požiūris pasikeitė (kuo nelabai tikiu)... Aišku, būtų daug lengviau sužinoti tikrąją priežastį pasigooglinus, bet mačiau kritiškus Wakeman'o ir Howe komentarus, tai reiškia, jie suprato, kad kažką daro ne taip. Tikrai ne taip. Nors atrodo, kad progresyvus formatas dar išsilaiko, bet jis labai skystas. Įrašo apdirbimas nekoks, kompozicijos kažkokios palaidos, neįsimintinos, nebėra jokių užburiančių muzikinių momentų, kai kuriose vietose kompozicijos net pradeda nervinti savo "skystumu", pavyzdžiui, "Release, Release". Ant pirmųjų dviejų dainų dar kažkiek užsikabinau, tikiu, kad Future Times / Rejoice ir Don't Kill The Whale yra įdomiausios albumos kompozicijos, bet likusios šešios dainos man nieko ypatingo nepasiūlė. Vis dėlto, albumas nėra tragiškas, jis tiesiog labai sudėtingai klausomas, niekaip nesugebu juo mėgautis, todėl daugiausia galiu parašyti 8 balus.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas