Man patinka Davies'o džiazinė maniera, bet ne tokia, kokia yra šiame albume. Albumas grynai džiazrokinis, nepanašus į jokį kitą Supertramp albumą (kita vertus, visi Davies'o eros albumai kažkokie išsibarstę), bet gan monotoniškas ir dar per ilgas, galų gale iš nuobodulio numirt galima. Yra gerų instrumentinių momentų, bet kad didelį įspūdį dainos padarytų, nepasakyčiau. Ir tą jau buvo galima nujausti nuo pat pirmosios dainos It's a Hard World. Ryškus bosas, bet statiškas būgnavimas, ne pati geriausia kombinacija. Toks jausmas, kad nedžiaziškas džiazas. Ryškiam bosui reikia geros ritmikos, o kai ritmas neįdomus, geriau sodriai užpildyti pirmą planą, tada nesijaučia monotonijos. Helliwell'io pučiamieji irgi pranykę kažkur toli, lyginant su klasikiniais Supertramp albumais. Kai kur grupė užmeta džiazinį skambesį, bet dainos tiesiog labai užsimirštančiomis tampa (And The Light, Where There's a Will...). Geresnės dainos albume yra It's a Hard World, Some Things Never Change (turi šiek tiek Free as a Bird jausenos, bet iš gerosios pusės), Sooner or Later (suabejojau, ar čia ne Santanos kūrinys), na gal dar You Win, I Lose. Visa kita nelabai įdomu.
7-etas su pliusu (pliusas iš pagarbos Davies'ui už jo džiazinį polinkį).
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2020 m. gegužės 7 d. 19:58:52
Man patinka Davies'o džiazinė maniera, bet ne tokia, kokia yra šiame albume. Albumas grynai džiazrokinis, nepanašus į jokį kitą Supertramp albumą (kita vertus, visi Davies'o eros albumai kažkokie išsibarstę), bet gan monotoniškas ir dar per ilgas, galų gale iš nuobodulio numirt galima. Yra gerų instrumentinių momentų, bet kad didelį įspūdį dainos padarytų, nepasakyčiau. Ir tą jau buvo galima nujausti nuo pat pirmosios dainos It's a Hard World. Ryškus bosas, bet statiškas būgnavimas, ne pati geriausia kombinacija. Toks jausmas, kad nedžiaziškas džiazas. Ryškiam bosui reikia geros ritmikos, o kai ritmas neįdomus, geriau sodriai užpildyti pirmą planą, tada nesijaučia monotonijos. Helliwell'io pučiamieji irgi pranykę kažkur toli, lyginant su klasikiniais Supertramp albumais. Kai kur grupė užmeta džiazinį skambesį, bet dainos tiesiog labai užsimirštančiomis tampa (And The Light, Where There's a Will...). Geresnės dainos albume yra It's a Hard World, Some Things Never Change (turi šiek tiek Free as a Bird jausenos, bet iš gerosios pusės), Sooner or Later (suabejojau, ar čia ne Santanos kūrinys), na gal dar You Win, I Lose. Visa kita nelabai įdomu.
7-etas su pliusu (pliusas iš pagarbos Davies'ui už jo džiazinį polinkį).
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas