World Record

Diskusijos

0

Čia galėjau įkelti tik perpus sumažintą paveikslą, bet ir iš to matyti, kaip Žemė virsta plokštele. Dideliame paveiksle puikiai galima įžiūrėti įrašo griovelius.

Dabar matau, visai kitą vaizdą, atkreipiau dėmesį, kad stiklinė netikėta vien dėl tų ruožų...

NE, galbūt plokštele?

Aš tik suprantu, jog Žemės rutulys į dešinę pusę pavirsta stikline. Perkeltinės prasmes tame man neišeina įžvelgt. Ką toji stiklinė turėtų reikšti?

Man patinka kaip viršelio paveikslas tiesmukai perteikia albumo pavadinimą. Bet tam reikia žiūrėti į plokštelę arba į geros raiškos CD, o tai jau šiokia tokia problema.

Ką? Man gal velniai gegužę vaidenosi. Aišku, mano nuomonė tais laikais apie progroką buvo nebrandi, ką jau kalbėti apie konkrečiai VdGG, kurie yra viena išskirtiniausių šio stiliaus grupių istorijoje.

Kokios kartelės žemiau? Jie dar netgi pakilo tos kartelės, nes visai neseniai, paėmus į visumą 1974-1976 metų albumus supratau, kad praeitiems Still Life ir Godbluff dar labai daug kur mokytis iš šito albumo. Kame esmė, kad šitas albumas paprastam klausytojui gali sudaryti nekokį įspūdį. Tai vargonai ir saksofonas - iš esmės tai, labai nesuderinami instrumentai, kai suplakta viskas į vieną. Bet ar neatrodo nuobodu klausytis Godbluff, kur saksofonas švilpia, švilpia, o vargonų tada pasigendi. Still Life vargonai dūzgia, staugia, o saksofonas užkištas ten toli toli. Va čia pajauti tą balansą, nors kaip sakiau, kai kurios vietos labai įdomiai suskamba, nes kaip sakiau, nėra prasmės lyginti pučiamojo, grynai varinio aerofono, su žemų tonacijų klavišinių (tikri vargonai irgi aerofonai, bet čia ne iš tos serijos - jie elektriniai).

Kitas niuansas - stipri gitara. Jos įtaka labai stipri šiame albume. Ji pastiprino, pakėlė muziką, suteikia įdomaus atspalvio. Gal dėl to, kad klausytojas pripratęs prie VdGG tamsiosios eros (1970), arba vargoninės / saksofoninės eros (1971; 1974-1976 I pusė). Gitarinė era atrodo žymiai patraukliau. Na, gal nėra ką lyginti su Pawn Hearts, kurio kūriniai šimtą kartų aukštesnio lygio, bet jei į tą albumą įjungtume gitarą, pajustume greičiausiai skambesio progresą.

Tekstai - puikūs. Nes, na, jau čia nebėra kur progresuoti, visos įmanomos viršūnės pasiektos. Net Everestas atrodytų per žemas tam, kokiose aukštybėse yra Hammill'io tekstai. Iš kur tiek įkvėpimo, iš kur tiek poeto dvasios, iš kur tiek meniškumo žmoguje ir jo sieloje. Hammill'is mano mėgstamiausias, tarp poetų, tarp muzikantų-tekstų kūrėjų, tarp ne poetų, bet kūrėjų ir t.t. Jis tiesiog GERIAUSIAS.

Meurglys III - epiška, kokia įspūdinga daina. Negalima nesižavėti jos instrumentinėmis partijomis, jausmingu Hammill'io vokalu, instrumentų skambesiu, kompozicija, ir nerealiu tekstu. Tobula.

Esmę atrodo pasakiau, dabar jums spręst. Atskleisiu vieną dalyką - recenziją rašysiu apie šitą albumą. Laukite.

O dabar 10 balų šitam šedevrui

Puikus darbas. Skaniai susiklausančios dainos, kurių muzikinė idėja puikiai išplėtojama. Tekstai ne iš kelmo spirti, bet šįkart jie šiek tiek žemiau krito aukštos savo kartelės. 10 balų