Lost

Diskusijos

0

Mano meilė kažkur čia ir prasidėjo. Nors After The Flood laikiau mėgstamiausia jų daina, bet šioji turbūt man buvo padariusi tą kertinį smūgį, nuo kurio padarinių pabėgti jau nebebuvo įmanoma.

After The Flood? Įdomus pasirinkimas. Mano tope ji trečioje vietoje, o dažniausiai vis neapsisprendžiu tarp The Sleepwalkers ir A Plague of Lighthouse Keepers dėl pirmos vietos, nors man apskritai VdGG dainas išrikiuoti yra peilis ir niekada nenustojau abejoti savo sudarytu topu.

Lost irgi yra viena stipriausių VdGG dainų, gal mažiau man paveiki (nors vis tiek savo gyvenime praėjau pro tą fazę, kai kiekviena VdGG daina man padarė kažkokį negrįžtamą efektą ir iš žemiau esančių komentarų tai matyti). Man ypačiai patinka šios dainos tekstas, čia Hammill'is parinko stipriausias menines priemones jausmui pastiprinti, kartais atsisakydamas bet kokių blaiviai filosofinių įžvalgų, kokių būna apstu jo tekstuose, bet šią auką atpirkdamas išgauna visiškai gryną jausmą, kuris priverčia žmogų apakti ir prarasti bet kokį realybės suvokimą. Ir muzikoje tas labai gerai atsispindi.

Kažkada, kažkurioje diskusijoje aš tikrai minėjau tai anksčiau... After the Flood yra viena tų lengviau įsimenamų jų dainų, mano nuomone, gal dėl to ji man taip įstrigo, kai tik pradėjau klausytis grupės apskritai. Į pirmą vietą dėti The Sleepwalkers ar A Plague of Lighthouse Keepers irgi atrodo įdomu. Apskritai sutinku, kad labai sunku susidaryti šios grupės mėgstamiausių dainų topą, nes jis gali kisti kasdien, ir turint omenyje, kokios jos visos vienodai (ar kaip tik skirtingai) geros. Dabar galvoje sukasi Darkness 11/11 ar Arrow jei kalbant apie pirmą vietą. Na bet turėčiau dar pervaryti visą jų diskografiją, kad nuspręsčiau tvirtai, o tai dabar būtų labai sunku padaryti.

Lost tuo ir yra išsiskirianti VdGG repertuare, kad kuo puikiausiai pagauna tą emocinę išraišką, 110% mano nuomone. Sunku būtų ir rasti pasaulyje emocingesnę dainą, plius atliktą taip stipriai visomis prasmėmis. Taigi nenuostabu, kad tokį milžinišką efektą paliko. Jei dabar reiktų pasiklausyti šios dainos, kažin ar pajėgčiau, bijočiau įsijungti dėl galimo neigiamo poveikio netgi. Kaip ir teisingai pastebėjai, VdGG su Hammill'io tekstais, o ir balsu, sugeba sukurti tokį efektą, kad palieka be žado, apakina, apkursdina, žodžiu, padaro tave luošu. Bet už tai tu juos ir dievini. Ar ne sadizmas gaunasi.

P.S. Ką čia padarei, kad svetainė užlūžo, būtent kai norėjau komentuoti prie Gentle Giant albumo? :/

O man būtent Arrow (kartu su The Emperor In His War Room) tapo būtent tos dainos, kurios man atvėrė kelią į VdGG gėrybes, todėl Arrow irgi visada sukasi apie mano sąrašo viršūnę. Manęs VdGG nepadaro luošu, jie man suteikia galimybę pažinti tikrąjį pasaulio ir meno gėrį. Mane ir šiaip suluošint nėra lengva  Bet taip, kartais klausaisi tiesiog apšalęs, bet kažkokio negatyvaus efekto, link ko tu vedi sadizmo sąvoką, tikrai nebuvo ir niekada nebus man klausant muzikos.

Nieko nepadariau, kartais pasaulyje dalykai vyksta ir be mano įsikišimo 

Mano meilė kažkur čia ir prasidėjo. Nors After The Flood laikiau mėgstamiausia jų daina, bet šioji turbūt man buvo padariusi tą kertinį smūgį, nuo kurio padarinių pabėgti jau nebebuvo įmanoma.

After The Flood? Įdomus pasirinkimas. Mano tope ji trečioje vietoje, o dažniausiai vis neapsisprendžiu tarp The Sleepwalkers ir A Plague of Lighthouse Keepers dėl pirmos vietos, nors man apskritai VdGG dainas išrikiuoti yra peilis ir niekada nenustojau abejoti savo sudarytu topu.

Lost irgi yra viena stipriausių VdGG dainų, gal mažiau man paveiki (nors vis tiek savo gyvenime praėjau pro tą fazę, kai kiekviena VdGG daina man padarė kažkokį negrįžtamą efektą ir iš žemiau esančių komentarų tai matyti). Man ypačiai patinka šios dainos tekstas, čia Hammill'is parinko stipriausias menines priemones jausmui pastiprinti, kartais atsisakydamas bet kokių blaiviai filosofinių įžvalgų, kokių būna apstu jo tekstuose, bet šią auką atpirkdamas išgauna visiškai gryną jausmą, kuris priverčia žmogų apakti ir prarasti bet kokį realybės suvokimą. Ir muzikoje tas labai gerai atsispindi.

Kažkada, kažkurioje diskusijoje aš tikrai minėjau tai anksčiau... After the Flood yra viena tų lengviau įsimenamų jų dainų, mano nuomone, gal dėl to ji man taip įstrigo, kai tik pradėjau klausytis grupės apskritai. Į pirmą vietą dėti The Sleepwalkers ar A Plague of Lighthouse Keepers irgi atrodo įdomu. Apskritai sutinku, kad labai sunku susidaryti šios grupės mėgstamiausių dainų topą, nes jis gali kisti kasdien, ir turint omenyje, kokios jos visos vienodai (ar kaip tik skirtingai) geros. Dabar galvoje sukasi Darkness 11/11 ar Arrow jei kalbant apie pirmą vietą. Na bet turėčiau dar pervaryti visą jų diskografiją, kad nuspręsčiau tvirtai, o tai dabar būtų labai sunku padaryti.

Lost tuo ir yra išsiskirianti VdGG repertuare, kad kuo puikiausiai pagauna tą emocinę išraišką, 110% mano nuomone. Sunku būtų ir rasti pasaulyje emocingesnę dainą, plius atliktą taip stipriai visomis prasmėmis. Taigi nenuostabu, kad tokį milžinišką efektą paliko. Jei dabar reiktų pasiklausyti šios dainos, kažin ar pajėgčiau, bijočiau įsijungti dėl galimo neigiamo poveikio netgi. Kaip ir teisingai pastebėjai, VdGG su Hammill'io tekstais, o ir balsu, sugeba sukurti tokį efektą, kad palieka be žado, apakina, apkursdina, žodžiu, padaro tave luošu. Bet už tai tu juos ir dievini. Ar ne sadizmas gaunasi.

P.S. Ką čia padarei, kad svetainė užlūžo, būtent kai norėjau komentuoti prie Gentle Giant albumo? :/

Mano meilė kažkur čia ir prasidėjo. Nors After The Flood laikiau mėgstamiausia jų daina, bet šioji turbūt man buvo padariusi tą kertinį smūgį, nuo kurio padarinių pabėgti jau nebebuvo įmanoma.

After The Flood? Įdomus pasirinkimas. Mano tope ji trečioje vietoje, o dažniausiai vis neapsisprendžiu tarp The Sleepwalkers ir A Plague of Lighthouse Keepers dėl pirmos vietos, nors man apskritai VdGG dainas išrikiuoti yra peilis ir niekada nenustojau abejoti savo sudarytu topu.

Lost irgi yra viena stipriausių VdGG dainų, gal mažiau man paveiki (nors vis tiek savo gyvenime praėjau pro tą fazę, kai kiekviena VdGG daina man padarė kažkokį negrįžtamą efektą ir iš žemiau esančių komentarų tai matyti). Man ypačiai patinka šios dainos tekstas, čia Hammill'is parinko stipriausias menines priemones jausmui pastiprinti, kartais atsisakydamas bet kokių blaiviai filosofinių įžvalgų, kokių būna apstu jo tekstuose, bet šią auką atpirkdamas išgauna visiškai gryną jausmą, kuris priverčia žmogų apakti ir prarasti bet kokį realybės suvokimą. Ir muzikoje tas labai gerai atsispindi.

Mano meilė kažkur čia ir prasidėjo. Nors After The Flood laikiau mėgstamiausia jų daina, bet šioji turbūt man buvo padariusi tą kertinį smūgį, nuo kurio padarinių pabėgti jau nebebuvo įmanoma.

Tikrai, kad užburianti...

Sutinku.Ir Einarui dainos žodžiai padarė įspūdį - parinko į mėgstamus ketureilius. Kuo toliau, tuo labiau VdGG veža, visapusiškai.

Tikrai, kad užburianti...

Sutinku.Ir Einarui dainos žodžiai padarė įspūdį - parinko į mėgstamus ketureilius. Kuo toliau, tuo labiau VdGG veža, visapusiškai.

Tikrai, kad užburianti...