Thick as a Brick (part one)

Diskusijos

0

Thick as a Brick man asmeniškai labiau patinka nei A Passion Play, nors daugelio nuomonė kitokia.

Galios ir dinamikos nestokojama, puikiai sudėta daina (kur čia daina, čia net nemoku pasakyti kas per gigantas kūrinys). Nors įsiminti Jethro Tull ilgųjų dainų struktūrą ir dalis man sunku, dėl didesnės dinamikos, nei pvz: Van der Graaf Generator...

Aukštai mano asmeniniame progresyviųjų dainų tope...

O teksto išties dar netyrinėjau, bet net nemanau ar verta - juk jis nuostabus, ar ne? Jethro Tull tekstai visada buvo vieni mėgstamiausių, kol kas juos lenkia tik VdGG ir Pink Floyd...

10 balų aplamai už viską, kas sudėta į šį kūrinį.

KVAILAS  KAIP  AULAS

Tikrai  nesvarbu man, ar ligi galo išlauks kas

Tik šnabždesys žodis mano, gi jūsų kurtumas – šauksmas.

Gal dar priversiu jus jausti, bet mąstyt tikrai ne.

Kanalizacijoje sperma jūsų, o meilė – praustuve.

Taigi laigote sau laukymėse,

gyvuliškais reikalais užsiimate,

o jūsų išminčiai net nežino, ką jaučia kvailas kaip aulas.

Dorybės, tos smėlio pilys,

sugriautos, jas nušlavė bangų mūša, moralinės pylos.

Tamprus atsitraukimas skelbia žaidimo galą,

kai paskutinė banga atveria naujamadišką kelią.

Bet nauji jūsų batai jau išsikleipę,

o įdegis jūsų spėriai nusilaupia

ir jūsų išminčiai žinot nesiteikia, ką jaučia kvailas kaip aulas.

Ir meilė manyje išsidanginusi jau:

Aš blogas sapnas, kur šiąnakt sapnavau –

tu galvą kraipai, sakai - na kaipgi čia tau.

Grąžinkit mane spirale į jaunystės metus ir dienas.

Užtraukit juodas užuolaidas ir tiesas paslėpkit  visas.

Bloškit mane į amžius senus, lai jie padainuos tas dainas.

Žiūrėkit! Gimė žmogus. Skelbiame – kovai turėtų jis tikti.

Inkštirai štai ant pečių ir prisisisioja į lovą naktį..

Žmogumi padarysime, duosime amatą jam.

Išmokysime žaisti ,,Monopolį“ ir dainuot lietuje.

Poeto ir tapytojo šešėliai ant vandens krinta,

kai grįžtančius karius iš jūros, saulė gaisu aprėdo.

Veiklūnas ir mąstytojas: nėr net prielaidos dėl kito-

kai silpstanti šviesa išryškina legionieriaus kredo.

Židinys kūrenas, virdulys netruks užvirti –

bet šeimininkas iškeliavęs, kažkur toli yra.

Arkliai nerimsta, garas jiems iš šnervių virsta,

šalto ir žvarbaus rytmečio ore.

Savo plunksną kelia poetas, o į makštis kardą slepia karys.

Ir šeimoje jaunėlis autoritetu pasikėlė.

Stato sau pilis iš smėlio – neboja jis,

kad potvynis delsiąs nuplauti gali jas.

Banda ramiai sau ganos pievoj palei upę,

kur kalnų upokšnis tvinsta, liejas į marias.

Čia pilių statytojui prigimtis sena atgyja,

užsigeidžia jaunos melžėjos degančia aistra.

Visi bernai iš ūkio tarnybon iškeliavę

ir nėra ko tikėtis, kad po metų parsiras.

Šeimininkas tyras, jaunas – mintys skuba,jaukias –

planą sukurpė, kaip jam tapt kitokiu, nei yra.

Ir plunksną slepia poetas, tuo metu kardą kelia karys.

Ir vyriausiasis iš šeimos autoritetą atsikovot

iš užjūrio grįžta namo su iššūkiu sūnui, per kurį tapo bastūnu.

Ką pats veiki, kol senio nėra, - nori jį pakeisti?

Dainą pats trauki bene. Nori jį atleisti?

Nėr padėjėjo tau išsiskleisti—

ir sūkurys įtraukia klaidose skęsti.

VĖLIAU

Aš atėjau iš aukštesnės klasės gydyti pagedimo jūsų.

Mano tėvas buvo valdžios žmogus, kuriam visi pakluso.

Nagi, nusikaltėliai, šen!

Paauklėsiu jus visus, kaip kad auklėjau savo senį,

nes dvidešimties per vėlu bus.

Jūsų duona ir vanduo jau šąla.

Jūsų plaukai tvarkingai labai trumpi.

Aš teisiu jus visus ir, po paraliais, esu tikras manęs neteis kiti.

Kojų pirštai riečias, kaip jums smagu, negailint visiems pašaipų,

suglumintus matyti be sampratos mažytės,

jog darbai nebaigti jūsų pačių.

Ir juokas jūsų taip užgaulus, dėstant mums, iš to nieko nebus.

Bet iš kur žinotina mums, kurią pasirinkt iš krypčių.

Regiu jus čiužinėjančius teismo salėj,

su skystom pūko žandenom, pirštais žieduotais,

avinčius sidabro sagėmis batus.

Žaisdami painią bylą, imat komiksų herojų vaizduoti,

ir taisykles keist tuo pat metu.

Taip! Nagi vaikystės didvyriai!

Gal jau persikelkit iš komiksų,

savo žygių antgamtiškų ir parodykite, kaip tai darot jūs.

Nagi, skelbkit priesakus ar testamentą,

stokite vietos valdžią remti,

Supermenas būt prezidentas,

o Robinas gelbėtų mus.

Tu visad statai ant skaičiaus ‚,vienas“ ir jis kaskart išrieda.

Kiti vaikai atsitraukė, užleido tau priekyje vietą.

Galiausiai savęs klausi: ar labai jau didis esi

ir įsitaisai gudresniame pasauly, kur auto didesni.

Tada svarstai, kurį čia aplankius.

Po velnių, kur Biglas buvo, kai šeštadienį jo taip reikėjo?

Ir sportininkai kur dėjos, visad traukę už ausų?

Kornvalyje dabar jie ilsis - memuarus rašinėja,

,,Skauto Vadovui“ plonu viršeliu.