Minstrel in the Gallery

Diskusijos

0

O Ian'as kad nemėgsta stambios kūrinio formos, negerai. Galėjo Jethro Tull'iai daugiau tokių kūrinių, kaip A Passion Play, Thick As A Brick arba Baker St. Muse, prikurti, nes ši grupė man puikiausiai kuria stambios apimties kūrinius.

O šis albumas vienas geriausių vien už Baker St. Muse. Neabejotinas 10 balų ir viskas baigta.

Po nelabai lygaus Warchild Jethro Tull atsirevanšavo galingu Minstrel in the Gallery. Tas jų 8-as albumas, paženklintas sėkme daugumos kitų to meto anglų progroko grupių atžvilgiu, pranašavo Tull‘ams pakartotiną palankų kūrybingumo vėją , kuris juos ir nešė per 1975 – 1978 metus. Minstrel in the Gallery išgrynino dar A Passion Play kūrimo laikotarpyje tobulintas muzikinės išraiškos priemones - albume dar matyti praeito etapo pėdsakai, tačiau jau žymūs ir pažangūs pokyčiai. Jei Warchild pasižymi garsiniu nesaikingumu, tai Minstrel in the Gallery yra taupus, kaip reta. Jis tuo metu akustiškiausias Jethro Tull albumas su lyriškiausiais Iano Anderseno tekstais. Smarkiai prislopinęs elektrinius klavišinius (čia išgirsime Džoną Evaną didesnę albumo dalį grojantį pianinu), mieliau naudodamasis Davido Palmerio styginių paslaugomis, Ianas Menestrėlyje sukūrė intymią organišką atmosferą, vienok savyje sukaupusią ekstremalų dinamiškumą, kartais prasiveržiantį net viename ir tame pačiame kūrinyje. Albume nemažai darbo yra ir grupės gitaristui Martinui Barui – pirmose trijose dainose yra įspūdingi gitariniai solo, o dainose Cold Wind to Valhala ir Black Satin Dancer be to dar įpinti grakštūs nepretenzingi styginių pasažai. Requem ir One White Duck labai gražios akustinės dainos, primenančios trumpąsias Aqualung kompozicijas. Faktiškai, Menestrėlis labiau yra Aqualungo, nei Thick as a Brick logiškas tęsinys, nepaisant, kad muzika kur kas rafinuotesnė.Tai pasireiškia sudėtingesne harmonija. Klavišiniai, klasikos atspalvio melodijos ir Jethro Tull didžiosios muzikinės idėjos, bei pati muzika Ministrėlio (taipogi Songs from the Wood) yra originalesnės, sudėtingesnės ir „progresyvesnės“ nei Thick as a Brick, ar A Passion Play. Viena svarbesnių formalių įnašų į savo žanrą buvo novatoriškas ritmo ir mušamųjų išplėtojimas. Tas stilius labiausiai subrandintas albumo instrumentiniuose epizoduose, iškelęs Tull‘ų ritminę sekciją ( būgnininką Barimorą Barlou, bosistą Džefrį Hamondą , vėliau Džoną Glaskoką) į geriausių prog roko instrumentalistų gretas. Be to, Andersonas vis rečiau rėmėsi rifais kaip muzikiniu pagrindu, labiau linkęs konstruoti savo dainas, supinant skirtingas melodines linijas ir taip gaunant kompozicinės erdvės, ir griauti įprastas posmas – priedainis struktūras. Tai irgi atvėrė duris kontrapunktui, bruožui, kuriuo Andersonas, pasak jo paties, žavėjosi Gentle Giant muzikoje. Beveik visą antrą Minstrel in the Gallery pusę užima Baker Street Muse, tai 17 minučių siuita, retrospektyviai žiūrint, paskutinis tokio ilgumo grupės įrašytas kūrinys. Baker Street Muse patvirtina, kad Ianas Andersonas nėra didelis stambios formos kūrinių meistras, nes tai labiau koliažas, nei vientisas kūrinys. Kadangi visos sudedančiosios dalys patraukliai melodingos ir įdomios, skaitau, kad Baker Street Muse yra nusisekusi, bent iki skubotai į reprizą sugrąžintų temų pakartojimo dainos pabaigoje. Mano nuomone, visumoje Minstrel in the Gallery stato Jethro Tull į jų pasiekimų viršūnę. Rekomenduočiau jį visiems.