A

Diskusijos

0

Po trijų albumų, patekusių folkloro įtakon, Ianas Andersonas suplanavo išleisti savo solinį albumą. Projektas gavo darbinį pavadinimą „A“, reiškiantį Andersonas, bet kažkur kūrybos eigoje buvo įtrauktas etatinis grupės gitaristas Martinas Baras ir albumas, Chrysalis bosų iniciatyva, buvo išleistas po Jethro Tull vėliava, palikus tą patį pavadinimą.
Albumą grupė įrašinėjo visiškai nauja sudėtimi. Mirusį bosistą Glaskoką pakeitė Deivas Pegas (Fairport Convention) dar „Stormwatch“ koncertinio turo metu. Būgnininko vietą užėmė Mark Craney, o klavišiniais pagroti buvo pakviestas multiinstrumentalistas Eddie Jobson (ex Roxy Music, Curved Air, U.K. ir šiek tiek talkėjęs Frankui Zappai).
Jau patys pirmieji akordai, nuskambėję iš Džobsono Yamaha‘os paskui grupės žymiai palengvėjusį muzikavimą ir beveik disko stiliaus boso partijas, davė suprasti, jog seno grupės skambesio nėra ko tikėtis. Džobsonas iš dalies yra to pokyčio priežastis, dėl savo klasikinio lavinimo metu įgyto grojimo stiliaus ir instrumentinio kolorito, kurį sukūrė elektrinio pianino Yamaha CP80, Moog ir smuiko techninės ypatybės. Tai iš pašaknių skyrėsi nuo Džono Evano numylėtų klasikiniam rokui tarnavusių Hammond vargonų ir fortepijono.Pridėkim dar karts nuo karto panaudojamą vokoderį bei Pego beladį bosą ir skirtumas nuo ankstesnės sudėties grupės tampa pribloškiantis.
Visgi, šis albumas išlieka Jetro Tull‘inis su jiems budingais intelektualiais dainų tekstais ir polinkiu į įmantrias aranžuotes, čia dar gausu užkabinančių melodijų. „A“ yra toks albumas, kuris palengva įsėlina į klausytoją. Iš pirmo praklausymo man už ausies užkliuvo tik „Working John, Working Joe“ ir „Protect and Survive“, tačiau klausantis pakartotinai, ypač įsiskaitant į žodžius, atsivėrė „Black Sunday“, „Fylingdale Flyer“ir „And Further On“ stipriosios pusės.“Black Sunday“ yra smogiamoji albumo daina, ilgesnė už kitas, rodanti, kad ir naujos sudėties grupė pajėgi susidoroti su klasikinio, progresyvaus skambėjimo reikalavimais. Dainos pradžioje nerimą žadinantys Moog garsai pagaunami fleitos, netrukus daina pratrūksta nežabota energija.
Antroji albumo pusė toliau plėtoja naująjį grupės garsą, ir čia vietomis nestokodama reikšmingų epizodų. Nepelnytai nepastebima „Batteries Not Included“, visiškai neturinti analogo su jų 70 dešimtmečio repertuaru, artima Andersono soliniam „Walk into Light“,nervingai prabarška robotiškai užciklintu ritmu, tačiau nesurimuotos eilės apie vaiką, susitapatinantį su savo žaislu, savo makabriškumu stebėtinai prie to dera. Beje, Ianas kažkur mini, kad šioje dainoje vaiką įgarsino jo sūnelis. Kiek bliuzinis „ 4.W.D.(Low Ratio)“, labiausiai modernizuotas albumo kūrinys, bene ir silpniausias. Tuo tarpu „The Pine Marten‘s Jig“ tarsi atlikusi nuo ano albumų trejeto. Plokštelę užbaigia nuostabi, apokaliptinė nuoširdžiai lyriška „And Further On“
Daugelis šį albumą laiko tarpiniu į tikslą, kurio grupė taip ir nepasiekė, nes Kreinis su Džobsonu paliko grupę po albumo pasirodymo. “A“ turi daugiau, kad patiktų ne vien tik užkietėjusiems Tull‘ų gerbėjams. Tas „kažkas“ regėti Jethro Tull pirmajame video koncerte „Slipstream“, kuris įrašytas „A“ palaikymo turo metu. Labai rekomenduoju jį pažiūrėti.