JUDA TEN KAŽKAS
Jai ant galvos juoda tiara,
brangakmeniai reti ant pirštų,
nuo tolimų vandenynų atkeliavus,
kur šiaurės sproginėjančia šviesa
naujųjų tyrų užgimimą švenčia
karališkos energijos per viršų
viską šluoti ledo kelyje
pritvinkusi žiema.
Su žvarbaus rūko rūbu sūkuringu,
kuris, lyg pasijonis einant, raitos
ji horizontuose matyti
jau dešimt tūkstantmečių bus,
tolimu priešmirtiniu gargesiu
ledinė ledi rauda vaiko,
Titaniko suskaldyto, ir byra
kristalinių ašarų lietus.
Juodus lopinius įkalina
muziejuje su fasadu iš stiklo,
baltoji karalienė čiuožia
šachmatine lenta aušros –
pro slėnius prasispraudžia,
tarpekliuose kiek pastypso,
Ledo Motina skelbia matą -
dabar naujas amžius stos.
Visus prieky savęs gena
nesustabdoma, be įtampos,
jos šalta aižėjanti masė
slenka šiaurės elniams įkandin.
Ploni iškėsti pirštai siekia
sugniaužti dar šiltus ryšulius,
kurie baltame Londone
sumesti ant laiptų ties durim.
O, saulės šviesa, išnešk mane nedelsus.
Aš – adata, brėžianti rieve spirališka.
Patefono diskas skrieja –
paskutinis valsas prasidėjo.
O meteorologas sako:
-Juda ten kažkas.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
2009 m. gegužės 23 d. 18:14:36
Jai ant galvos juoda tiara,
brangakmeniai reti ant pirštų,
nuo tolimų vandenynų atkeliavus,
kur šiaurės sproginėjančia šviesa
naujųjų tyrų užgimimą švenčia
karališkos energijos per viršų
viską šluoti ledo kelyje
pritvinkusi žiema.
Su žvarbaus rūko rūbu sūkuringu,
kuris, lyg pasijonis einant, raitos
ji horizontuose matyti
jau dešimt tūkstantmečių bus,
tolimu priešmirtiniu gargesiu
ledinė ledi rauda vaiko,
Titaniko suskaldyto, ir byra
kristalinių ašarų lietus.
Juodus lopinius įkalina
muziejuje su fasadu iš stiklo,
baltoji karalienė čiuožia
šachmatine lenta aušros –
pro slėnius prasispraudžia,
tarpekliuose kiek pastypso,
Ledo Motina skelbia matą -
dabar naujas amžius stos.
Visus prieky savęs gena
nesustabdoma, be įtampos,
jos šalta aižėjanti masė
slenka šiaurės elniams įkandin.
Ploni iškėsti pirštai siekia
sugniaužti dar šiltus ryšulius,
kurie baltame Londone
sumesti ant laiptų ties durim.
O, saulės šviesa, išnešk mane nedelsus.
Aš – adata, brėžianti rieve spirališka.
Patefono diskas skrieja –
paskutinis valsas prasidėjo.
O meteorologas sako:
-Juda ten kažkas.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly