Vapor Trails

Diskusijos

0

Šitas albumas buvo vienas keisčiausių mano melomaniškoje patirtyje. Pirmos šešios dainos man pasirodė netipiškai prastos Rush'ams, o kai perklausiau Vapor Trail, staiga užsikabinau už albumo. Bandžiau suprasti, ar antroji pusė man žymiai labiau patinka dėl Vapor Trail afekto, bet pasirodo, ne. Tiesiog nesuprantu pirmosios albumo pusės nors tu ką — nerasta įdomių melodijų, stipriai persistengta su noru pademonstruoti instrumentines galimybes ir ypač nedėkingas šio albumo sumiksavimas, kad gitaros skambesys uždengia bosą. The Stars Look Down ir How It Is man bene blogiausios Rush diskografijos dainos. 

Apie antrąją albumo pusę galiu atsiliepti daug pozityviau. Titulinė daina ne tik buvo pirmoji daina, pozityviai mane nuteikusi šiame albume. Tai išties gerai parašyta daina ir turi ryškų bosą bei įsimintiną ritmą. Apskritai, tai labiausiai lendanti į galvą daina, kurią iškart atsimeni, kai tik pagalvoji apie visą albumą. Secret Touch nors gan silpna dėl neįdomios melodijos, tačiau visoje dainoje draskančių instrumentinių momentų nors vežimu vežk. Earthshine yra didžiausią įspūdį palikusi, mėgstamiausia albumo daina — tiek posmas, tiek priedainis labai geri, struktūriškai gera kompozicija, ir vidurinė instrumentinė dalis neperspausta. Sweet Miracle gal ir paprastesnė, Nocturne šiek tiek aštresnė, o dar viena labai įdomi daina yra Freeze. Nors Freeze šiek tiek perspausta su posminėmis dalimis, kurios gan atbukina mano dėmesį ties dainos viduriu, ir jos priedainis nėra labai įdomus, tačiau jos šerdis yra simplistinis ta-ta, ta-ta-ta rifas, skambantis unisonu su bosu, kas įveda labai daug galios. Ties 0:35 iššokstantis rifas yra vienas geriausių gitaros-boso tandemų visame hardroke, kurį esu girdėjęs. Dainos finalinės dvi minutės, apimančios instrumentalą ir paskutinį posmą, atkuria mano dėmesį ir galingai užbaigia dainą. Esu labai sumišęs dėl to, kad Freeze turi ir neįdomių momentų, ir tiesiog genialių momentų, todėl ją sunku adekvačiai įvertinti.

Gaila, kad albumą užbaigia Out of the Cradle, kuri man yra kaip "Nirvana bando groti progresyviai" atvejis, kas yra neskanu ir neįdomu. Kad ir kokių gerų momentų yra paryškintose trijose dainose, vis tik albumas sudarė keistą, ne itin malonų įspūdį. Dėl to jį būčiau linkęs vertinti prasčiau nei Test for Echo ir netgi prasčiau nei debiutinį Rush albumą ir parašyti stiprų 7. Jei atskirai, tai 6-etas už pirmąją pusę ir silpnas 9-etas už antrąją pusę.