Šedevras. Visos kompozicijos stiprios, nors mano įspūdis joms kaitaliojasi (anksčiau Red man buvo jėga, o Fallen Angel mėgau kiek mažiau, dabar kaip tik žiauriai vertinu Fallen Angel, kiek mažiau Red), tačiau visos 5 dainos yra krištolėliai. Red yra vienas geriausiai struktūrizuotų instrumentinių kūrinių King Crimson diskografijoje, tuo tarpu Providence - viena įmantriausių improvizacijų. One More Red Nightmare galima išgirsti bene rokenrolišką Wetton'o parašytą motyvą, tačiau užpildyta džiaziniu Frypo grojimu, kaip niekad galingais Bruford'o mušamaisiais ir saksofonu instrumentinėse partijose. Fallen Angel yra labai šauniai išvystoma švelnaus skambesio daina, efektas panašus kaip Epitaph. Na ir, žinoma, viena geriausių progresyvaus roko istorijoje dainų - Starless, su puikia, melancholiška melotrono tema, puikiai tinkančiu Wetton'o vokalu ir tiesiog nužudančia instrumentine dalimi. Gal tai, kad Fripp'as buvo prie išprotėjimo ribos šio albumo įrašinėjimo metu, jiems tik padėjo sukurti puikų efektą... Bet kuriuo atveju, 10+. Vienas mėgstamiausių mano albumų apskritai.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
2018 m. gegužės 31 d. 14:52:12
Šedevras. Visos kompozicijos stiprios, nors mano įspūdis joms kaitaliojasi (anksčiau Red man buvo jėga, o Fallen Angel mėgau kiek mažiau, dabar kaip tik žiauriai vertinu Fallen Angel, kiek mažiau Red), tačiau visos 5 dainos yra krištolėliai. Red yra vienas geriausiai struktūrizuotų instrumentinių kūrinių King Crimson diskografijoje, tuo tarpu Providence - viena įmantriausių improvizacijų. One More Red Nightmare galima išgirsti bene rokenrolišką Wetton'o parašytą motyvą, tačiau užpildyta džiaziniu Frypo grojimu, kaip niekad galingais Bruford'o mušamaisiais ir saksofonu instrumentinėse partijose. Fallen Angel yra labai šauniai išvystoma švelnaus skambesio daina, efektas panašus kaip Epitaph. Na ir, žinoma, viena geriausių progresyvaus roko istorijoje dainų - Starless, su puikia, melancholiška melotrono tema, puikiai tinkančiu Wetton'o vokalu ir tiesiog nužudančia instrumentine dalimi. Gal tai, kad Fripp'as buvo prie išprotėjimo ribos šio albumo įrašinėjimo metu, jiems tik padėjo sukurti puikų efektą... Bet kuriuo atveju, 10+. Vienas mėgstamiausių mano albumų apskritai.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2012 m. vasario 18 d. 19:28:51
Visų laikų vertinamas, istorinis ir nepakartojamas Robert Fripp ir King Krimson darbas. Tiesiog SUPPER.