Dar vienas iš mano pusės nesuprastas albumas, liūdnai užbaigiantis Fish'o erą. Jis prieš Misplaced Childhood turi savų minusų, bet ir savų pliusų, kas padaro jį praktiškai lygiu, gal mano ausiai net šiek tiek malonesniu nei Misplaced Childhood. Vienas geras dalykas šiame albume yra tai, jog čia skambesys daug veržlesnis ir įmantresnis nei kažkiek vientisai monotoniškame Misplaced Childhood. Tai iškart nulemia ir atsveriantį minusą: konceptas šio albumo, kartu su visa muzika, bendrai žiūrint, yra kiek padrikas. Pliusą, kad čia yra porą šaunesnių dainų nei Misplaced Childhood galėjo pasiūlyti (White Russian, The Last Straw) iškart nukerta minusas, kas čia yra ir pačios blogiausios Fish'o eros dainos, tokios kaip Slainte Mhath ir Sugar Mice. Tačiau dėl viso šito stipraus poliarizuotumo būtent šį albumą aš statau laipteliu aukščiau nei Misplaced Childhood. Į įvairialypiškesnį albumą daug labiau norisi ateityje sugrįžti negu į vientisesnį, bet nuobodesnį. 8 balai.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
2018 m. birželio 3 d. 19:51:55
Dar vienas iš mano pusės nesuprastas albumas, liūdnai užbaigiantis Fish'o erą. Jis prieš Misplaced Childhood turi savų minusų, bet ir savų pliusų, kas padaro jį praktiškai lygiu, gal mano ausiai net šiek tiek malonesniu nei Misplaced Childhood. Vienas geras dalykas šiame albume yra tai, jog čia skambesys daug veržlesnis ir įmantresnis nei kažkiek vientisai monotoniškame Misplaced Childhood. Tai iškart nulemia ir atsveriantį minusą: konceptas šio albumo, kartu su visa muzika, bendrai žiūrint, yra kiek padrikas. Pliusą, kad čia yra porą šaunesnių dainų nei Misplaced Childhood galėjo pasiūlyti (White Russian, The Last Straw) iškart nukerta minusas, kas čia yra ir pačios blogiausios Fish'o eros dainos, tokios kaip Slainte Mhath ir Sugar Mice. Tačiau dėl viso šito stipraus poliarizuotumo būtent šį albumą aš statau laipteliu aukščiau nei Misplaced Childhood. Į įvairialypiškesnį albumą daug labiau norisi ateityje sugrįžti negu į vientisesnį, bet nuobodesnį. 8 balai.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas