Anoraknophobia

Diskusijos

0

Man kiekvieną kartą paklausius Anoraknophobia įvyksta afektas, kuris vadinasi taip „bliamba, tai juk geriausias Marillion albumas“. Po to afekto praėjus kuriam laikui ir pradėjus objektyviai mąstyti supranti, kad galbūt ir ne geriausias, bet mano asmeniniame tope tai tikrai aukštai. Ir žinau, iš kur tas afektas atsiranda: albumas užsibaigia trim absoliučiai nutėškiančiomis dainomis ir joks Marillion albumas neturi tokios epiškos pabaigos. Separated Out yra visiškas sunkaus roko etalonas, Marillion pagaliau pasiekė savo optimalų sunkų skambesį šioje dainoje. This Is The 21st Century turi vieną mėgstamiausių Hogarth eros tekstų ir be galo puikiai išpildyta melodinga daina, Rothery gitaros gniaužia kvapą. O If My Heart Were A Ball... yra vienas ekstravagantiškiausių numerių Marillion diskografijoje, draskosi visi, kas tik gali, ypač Hogarth'as savo balso stygų negaili. Ir jau pirma dalis yra savotiškai melodinga ir aštri vienu metu, bet antra dainos pusė įvaro į visišką transą. 

Yra ir daugiau gėrio: Quartz yra gana kompleksiškas, arčiausiai progroko tradicijų esantis kūrinys albume, The Fruit of the Wild Rose yra funky kūrinukas. Netgi albumą atidarantis Between You And Me priverčia pakelti antakius vien dėl to, kad grupė groja aštriau, perėjo į dar alternatyvesnį skambesį, nors pati daina nieko super duper ir neslepia savyje. Sunkiau man sekasi prisijaukinti tik dvi dainas: Map of the World turi neblogą posminę dalį, bet priedainis skamba pernelyg saldžiai. Ir When I Meet God turi potencialo būti labai gera lengvesnio skambesio daina, tačiau kažkaip nunyksta albumo kontekste. 

Jei tie du kūriniai būtų šiek tiek geresni, turbūt išdrįsčiau albumui parašyti 10-uką. Bet tyčia vertinu albumą numalšinęs tą minėtą afektą, kad įvertinčiau jį teisingai ir rašau 9-etą su pliusu.