Larks' Tongues in Aspic, Part One

Diskusijos

0

Vėl leisiu sau nesutikti su tamsta. Pirmos 3 minutės yra labai svarbi kompozicijos dalis. Tai yra labai novatoriška sekcija, kuri, kompozicijos kontekste, paruošia klausytoją būti išmuštam iš vėžių ketvirtoje minutėje. Tokį kontrastavimą kompozicijoje King Crimson taiko jau tikrai ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Klasikinis pavyzdys yra The Court Of The Crimson King, kur posmas ir priedainis turi gan aiškų kontrastą. Dar ryškiau tokį kontrastavimą KC įvaldė savo džiaziniais metais, The Battle of Glass Tears sekcija Lizard dainoje ir The Letters iš Islands albumo pirmiausia man šauna į galvą kaip pavyzdžiai. Bet čia pasiektas naujas pilotažas, įžanga su pagrindine dalimi šioje kompozicijoje atrodo kaip visiškai prasilenkiančios tiesės. Ir tai yra didžioji sėkmė, vargiai kas galėjo pagalvoti apie tokį komponavimo būdą, net tais kūrybingais 1973-iaisiais. 

Negana to, įžanginė sekcija yra bene pirmoji užuomina į tai, ką King Crimson ruošiasi išdarinėti new wave eroje. Perkusinės linijos ir besikartojančios smuiko frazės įsisuka į užburtą ratą, klausytojas irgi įsisuka į tą ratą. Minimalistinės muzikos magija, kurią KC pilnai atrado tik po dešimtmečio. Ir tai, kaip ta sekcija baigiasi, vien tik su lėkštėmis, kurios kuria išblur'intą, ištepliotą, išplaukusį muzikinį peizažą. Iš vienos pusės tai kaip imbieras ragaujant sušius – apvalo klausytoją nuo pirmos minutės įspūdžių ir signalizuoja apie artėjančią muzikinę audrą. Iš kitos pusės, tai suveikia kaip gan sklandus tiltas tarp šių dviejų, kaip aš pavadinau, visiškai prasilenkiančių sekcijų. Čia yra dviguba sėkmė, jei į vieną ir tą pačią kompoziciją padėjęs po mikroskopu ir žiūrėdamas pro vieną objektyvą matai vienokį vaizdą (tai priešingos sekcijos), o pro kitą objektyvą – visai kitokį vaizdą (tai gražiai apsijungiančios sekcijos). Būtent todėl Larks' Tongues In Aspic yra viena mano mėgstamiausių visų laikų kompozicijų.

Na visgi ne mano muzika, sutinku profesionalu, originalu,bet 3,5min apie NIEKA ir tik tada prasideda visas idomumas.

Mano primityvia nuomone - nurezti pimas 3min. ir kurinys taptu man zymiai patrauklesnis, nors iki mano pageidaujamo 8min. standarto butu dar toloka, bet zenkliai trumpesnis uz esama.

Nors ne man tokio intensyvumo psichodelika, tačiau meluočiau jei sakyčiau, kad vidurinė "ramioji" dalis manęs nesužavėjo. Puikus grojimas smuiku, o ir būgnai pradžioje įspūdingi. Visgi, aš šį kūrinį klausiau kaip klasikinės muzikos veikalą ir toks nusiteikimas daro man jį daug patrauklesnį.

Superinis instrumentalas. Reikia pagirti būgnininką ir gitaristą, taip pat ir smuikininką. Vienas geriausių instrumentalų progroko istorijoje, neretai laikomas pačiu geriausiu King Crimson kūriniu. Išties labai profesionalu. Žiauriai patinka...