Mad dalis skamba kaip ne mažiau agresyviai nei Clot Thickens iš VdGG - A Plague of Lighthouse Keepers ir ta vandergrafiška asociacija mane baisiai pamalonina. The Opium Den tuo tarpu visai kaip Pink Floyd'ų kokia spacy daina, kad ir Shine On You Crazy Diamond. O dar kokia smagi ambientinė The Slide. Ir pati Standing In The Swing labai intriguoja - iš pradžių skamba taip pat švelniai kaip Land's End iš jau minėtojo Plague, bet užsibaigia kaip koks Karn Evil iš ELP repertuaro suplaktas su kažkuo agresyvesniu iš Steven Wilson / Porcupine Tree repertuaro (nors ir SW kūryba vėlyvesnė).
Apskritai, manau, kad tai yra vienas geriausiai pavykusių kompleksiškos struktūros kūrinių nuo pradžios iki Brave albumo. Nei Grendel, nei Bitter Suite, nei Blind Curve iš Fish'o eros manęs labai smarkiai neįtikino, nors ir geri kūriniai. O štai, pirmas kompleksiškesnis su Hogarth'u ir aš jau mėgaujuosi. Galbūt dėl to aš pastaruoju metu mėgavausi Marbles ir Sounds That Can't Be Made albumais, o ne Fish'o eros Misplaced Childhood ar Script For A Jester's Tear. 10 balų.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2018 m. birželio 9 d. 21:22:35
Mad dalis skamba kaip ne mažiau agresyviai nei Clot Thickens iš VdGG - A Plague of Lighthouse Keepers ir ta vandergrafiška asociacija mane baisiai pamalonina. The Opium Den tuo tarpu visai kaip Pink Floyd'ų kokia spacy daina, kad ir Shine On You Crazy Diamond. O dar kokia smagi ambientinė The Slide. Ir pati Standing In The Swing labai intriguoja - iš pradžių skamba taip pat švelniai kaip Land's End iš jau minėtojo Plague, bet užsibaigia kaip koks Karn Evil iš ELP repertuaro suplaktas su kažkuo agresyvesniu iš Steven Wilson / Porcupine Tree repertuaro (nors ir SW kūryba vėlyvesnė).
Apskritai, manau, kad tai yra vienas geriausiai pavykusių kompleksiškos struktūros kūrinių nuo pradžios iki Brave albumo. Nei Grendel, nei Bitter Suite, nei Blind Curve iš Fish'o eros manęs labai smarkiai neįtikino, nors ir geri kūriniai. O štai, pirmas kompleksiškesnis su Hogarth'u ir aš jau mėgaujuosi. Galbūt dėl to aš pastaruoju metu mėgavausi Marbles ir Sounds That Can't Be Made albumais, o ne Fish'o eros Misplaced Childhood ar Script For A Jester's Tear. 10 balų.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas