dar nesu PF milžiniškas fanas, tam reikia laiko, bet kabinuos vis labiau..

Brain Damage ir Hey You turbūt geriausios iš jų repertuaro, bent jau kol kas.

dar didelė krūva taip pat nuostabių

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

Kiekvienas ju albumas psichodelika, neslepkim. Tas pats TDSOTM daug istemptu garsu, daugiau ieskojimo, issigelbejimo nuo kasdienybes problemu i psichodelini mastyma. Stipriai pas juos lemia zodziai dainose, be kuriu butu dar didesne prishodelika dainose.

Na taip.. Bet tai labiau galima pavadinti savotišku progresyviuoju roku. Na, o Davido Gilmouro eroje kaip ir nebeįmanoma aptikti psichodelikos.

O visą tą 'psichodelinį mąstymą' nutraukia paskutinė eilutė dainoje "Eclipse", kurią ištarė studijos valytojas, kur buvo įrašinėjamas albumas. 

Beje, dėl to 'psichodelinio mąstymo' drįsčiau ginčytis. Ten daug problemų iškeliama. Ypatingai dainoje 'Time'. Šią dainą reikėtų cituoti ir cituoti, kad bent išmoktume savo gyvenimo resursus išnaudoti kaip galima geriau.

Man atrodo Davido Gilmouro eroje dominavo daugiau popso, zinoma maisyta stipriai psichodelika.

Pink Floyd muzika turi ir pliusu ir minusu, o tarpsnis labai aiskus.

Na taip, Davidas Gilmouras taikėsi prie to laiko muzikos, kas man nelabai buvo artima ir manau tai yra vienintelis Pink'ų minusas. Bet iki 1980m. minusų nematau. Tiesiog beveik viskas idealu, nors ne man kalbėt, kai tai mano mėgstamiausia grupė :)

Zinau, tau faina grupe, pripazinsiu - man irgi (;) ) bet iki 1980 matau minusus, kaip ir po 1980-uju.

Kokie gi minusai iki 1980-ųjų? Pripažįstu, pirmieji albumai skamba tikrai keistai, bet prie jų galima priprast :D

As aplamai Pink Floyd neskirtau i jokius metus. Galiu tik skirti kad buvo Syd Barretto era, Roger Waterso, Davido Gilmouro, bet visais kartais tai buvo psihodelika. Man visi laikotarpiai daug maz patinka, bet labiausiai prie sirdies S. Barretto.

Psichodelikai reikia nusiteikti, nes klausantis iskart krisi i muzikos depresiska nuotaika, is kurios optimistiskai reikes nusiteikti, nes ieskosi joje ikvepimo ir apsivalymo galbut, bet vistiek busi jos depresuhoj. Noresi vel klausytis, nes Pink Floyd gan tobulai ta depresucha ivaldyta.

As tai atskiru ir laikau tai minusu. Tuo paciu tai laikau pliusu.

Ne, tai turėtų būti tik pliusas, jei muzika moka sukurt atmosferą. Juk geriausi tie filmai, kurie sukuria emociją ir gali pravirkdyti. Na, bet galbūt vien tik dėl to jau senai nesiklausau 'The Wall', nes tai veikia.

Bet pati gryniausia, tyriausia psichodelika Syd'o Barrett'o eroje buvo mažiausiai depresinga. 

Minusai gali būti pačioje grupėje, bet tik ne mokėjime įvaldyt nuotaikų perteikimo meną. 

Tas nuotaikos valdymas buvo visuose ju erose, su skirtingais lyderiais. Nezinau, atmosfera man sukuria filmai, nes vaizdinys pirma kyla i prisiminumus nuo vaizdu, o po to tik kartu garsu.

Taip, sutinku, S. Barretto eroje maziausiai buvo daeita iki bet kokiu experimentu, kurie davede iki auksiniu Pink Floyd laiku. S. Barreto eroje buvo daugiau garsu psichodelikos, o patys zodziai tebuvo tarsi garsu prailginimas, nei po Barretto eros daugiau gilinimasis i kitus vandenis, be maziau staigiu garso efektu.

;)

Be mažiau staigių garso efektų, bet su staigiais tempo, nuotaikos pakitimais, kas Pink Floydus išskyrė iš kitų grupių 

Be S.Barreto eros, kuri buvo trumpa ir efektinga muzikos garsu valingai greitos spalvos visuma, po to tempas krito, pradejo plaukioti neiaiskiais letais vingiais, experimentavo, kol atejo auksiniai Pink Floyd metai su R. Wotersu. Daugmaz istobulino ta letuma iki galimybiu ribos, paliko vien daugiau ka norima pasakyti visuma zodziais, aprede zodzius muzika kuria dar vaizduotej paivairino. Visa tai jau letesniu, melancholisku tempu.

:)

Taip, labai tiksliai pasakyta :) Bet dainose kaip "Thin Ice" ar "Sheep" pačios geriausios kaitos. Aišku, galima ir daugiau pavyzdžių paimti ir pan, bet nėra prasmės :)

Sheep (kuria praminiau bomba) - vienas ispudingiausiu kuriniu. Pradzioje dziaziniai klavisiniu akompanimentai, po to galingas rifas. Idomi solo, vel galingas rifas ir ispudinga pabaiga. Net ne tie melancholiski PF sakyciau... Net nepasakyciau, kad ABITW antroji dalis spinduliuoja melancholija - bet ji labiau buvo taikyta i rinka... TDSOTM keletas dainu nera melancholiskos ir letos (kaip pvz: On The Run ir Eclipse). O anksciau buvo dar daugiau dainu... Bet tikriausiai tai jau nelaikytume Woterso era...

Dėkui, kad padėdi įrodinėt man savo tiesą 

Nes visi kalba apie didėlį lėtumą ir melancholiškumą jų dainose ir beveik visoje kūryboje aiškią psichodeliką :D Nors šitas klausimas labai ginčytinas. Kiekvienas psichodelinį roką įsivaizduoja kitaip, bent jau čia

Aš psichodelinį roką suprantu, kaip kažkokį priplaukusių hipių pasilinksminimą kuriant spalvinga ir linksma muzika su labai priplaukusiais tekstais. (koks durnius dainuotų apie Alisą - kalbu apie Jefferson'ų - white rabbit. Bet tas tekstas palyginti dar ne toks psichodeliškas. Labiau į tą temą tiktų Bitlų Lucy In The Sky with Diamonds )

O Pink Floyd'ai nešėsi tą psichodeliką visą laiką. Tik jį kai kuriuose albumuose pranykdavo. Pvz: TDSOTM, Animals. Bet psichodelikos pusė buvo stipri - progresyvumas buvo silpnesnis. Jų psichodelika buvo kažkokia letėsnė ir keistesnė (nešanti link kažko panašaus į avangardinę muziką. Beje, nemažai žmonių PF laiko ir avangardinės muzikos puoselėtojais). Bet jų muzika visada turėjo to prieskonio. Kas susiję su progresyviąją muziką - tekstai ir dainų struktūrizavimas

Manyčiau, tai, kaip ir apibūdinai, neleidžia man Pink'ų laikyti psichodelinio roko grupė, nes jie buvo kitaip psichodeliški, lyg jau atskira roko šaka. Kažkaip liežuvis nesiverčia vėlyvajį jų muzikinį stilių sulyginti su Jefferson'ais ir kt.

Tai aš ir sakau - jų psichodelika niekada nebuvo gryna. Jų muzika buvo lyg psichodelikos paveikslas - bet vis skirtingais rėmais. Galėčiau išskirti keturis: progresyvųjį, space, klaasikinį ir avangardinį roką.

Vat užtat, kad ir man nesiverčia liežuvis juos lyginti su Jefferson'ais

Vis dėlto jei reikėtų Pink'us įsprausti į kokius rėmus - tai geriausia progresyvusis rokas. Čia mano nuomonė.

Mano nuomonė lygiau tokia pati. Juk karasas (niekada neįkurtas, bet nujaustas)

Net 2 karasai :)

Taip atrodo. Tik vienas

Vienas? Hm, prašyčiau išsamiau 

Tikrai negaliu vadintis dideliu Pink Floyd fanu(priešingai nei mano tėtis ) ir tikrai negaliu pasakyti, kad viskas jų kūryboje man patinka. Tai, kas man labiausiai imponuoja, yra būtent Aratron minėtas 1970-1980 metų laikotarpis, o tiksliau - trys to laikotarpio metu išleisti albumai: "Dark Side Of The Moon", "Wish You Were Here" ir "The Wall". Visa kita - šiek tiek ne mano skoniui.

Nežinau, kuris čia užvedė temą apie psichodeliką, bet kas jau kas, o Pink'ai tikrai negali būti vadinami niekaip kitaip, kaip tik psichodelic rock žanro korifėjais. Galbūt galima ten įžvelgti kažkiek progresyvos, vėlesniuose albumuose ir šiokį tokį nupopsėjimą, bet visa jų kūryba visuomet rėmėsi vienu žanru - psichodelika.

O aš to negaliu pavadinti psichodelika, tai yra visos jų kūrybos, nes mano galvoj kažkodėl psichodelinis rokas turi visai kitą įvaizdį. Visada sakau, kad psichodelika kuria spalvingumą, narkotiko poveikį, o geriausiu pavyzdžiu yra Jefferson Airplane, kai kurios The Beatles dainos, Jimi Hendrix, kad ir pačių Pinkų "Interstellar Overdrive"

Taip pajuokaujant, galiu pasakyti, jei psichodelikos tikslas buvo perteikti narkotikų poveikį, tai vėlyvujų Pink Floydų - abstinencijos sindromo sukeliamą skausmą :D

Ir šiaip šioje grupėje nemaža yra space roko. :)

Jefferson Airplane - tikrai pati įspūdingiausia psichodelinio roko grupė. Kadais ir mano mėgstamiausia buvo. Pink'ai mažiau tos psichodelikos turėjo, ir ji nebuvo tokia ekspresyvi ir spalvinga - todėl tau pritariu.

Space rokas - aš Pink'uose jo matau tik "The Piper..." ir "Obscured by Cluods" albumuose. Nežinau, gal aš space roką pažįstu tik labai aiškų ir primityvų (kaip pvz: Hawkwind - kurie be space roko ir be sintezatoriaus nebūtų grupė).

Na iki TDSOTM labai buvo daug space roko.

Na, imkim dar Sysyphus (iš legendinio "A Saucerful Of Secrets"). Bet Ummagumma ir More man simbolizuoja psichodelika. Atom Heart Mother irgi. O Meddle man jau linkmė į klasikinį ir progresyvųjį roką. Dar prie psichodelinio space'o grįžta su Obscured By Cluods (kuris, deja, labai nuvertintas)

Na bet juk space rokas ir yra maišyta progresyvas su psichodelika, tik tiek, kad tekstų tema jau kitokia.

Net gi 'Echoes' priklauso space rokui

Ne. Progresyvioji muzika nėra susijusi su space'ų. Psichodelikos garsai, šiek tiek sulėtinti ir dar su daugiau klavišinių gali vadintis space roku. O progresyvusis jau piešiamas kitaip. Kaip to įrodymą galiu paimti VdGG - The Aerosol Grey Machine albumą. Jis progresyvus - ir psichodeliškas. Bet ne space'as. Echoes - taip space roko tenais yra, bet tai jau "hokvaindiška" - įbrėžta į progroko rėmus.

Pasitikslinau ką tik wikipedijoj. Net gi "Echoes" minima :) Vis dėlto nemažai nusimanau apie šį stilių, nors mažai ką tesigilinau.

Vikipedija ne visada reikia pasitikėti. Tuo labiau muzikos temomis. Man išsprogo akys vieną kartą, pats puoliau taisyti tą puslapį.

Kaip galima nusimanyti apie tai mažai pasigilinus. Kosmosas kažkoks.

Aj tai tu geriau žinai negu Wikipedija? Tokiais pasakymais gali lygintis tik su Chuck Norris 

Aš kaupiu informaciją - bet ne iš vikipedijos. Aš už ją jaučiuos geresnis O kuo Chuck Norris'as yra pranašesnis už vikipedija.

Nes visas vikipedijos likimas priklauso nuo Chuck'o Norris'o

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

Kiekvienas ju albumas psichodelika, neslepkim. Tas pats TDSOTM daug istemptu garsu, daugiau ieskojimo, issigelbejimo nuo kasdienybes problemu i psichodelini mastyma. Stipriai pas juos lemia zodziai dainose, be kuriu butu dar didesne prishodelika dainose.

Na taip.. Bet tai labiau galima pavadinti savotišku progresyviuoju roku. Na, o Davido Gilmouro eroje kaip ir nebeįmanoma aptikti psichodelikos.

O visą tą 'psichodelinį mąstymą' nutraukia paskutinė eilutė dainoje "Eclipse", kurią ištarė studijos valytojas, kur buvo įrašinėjamas albumas. 

Beje, dėl to 'psichodelinio mąstymo' drįsčiau ginčytis. Ten daug problemų iškeliama. Ypatingai dainoje 'Time'. Šią dainą reikėtų cituoti ir cituoti, kad bent išmoktume savo gyvenimo resursus išnaudoti kaip galima geriau.

Man atrodo Davido Gilmouro eroje dominavo daugiau popso, zinoma maisyta stipriai psichodelika.

Pink Floyd muzika turi ir pliusu ir minusu, o tarpsnis labai aiskus.

Na taip, Davidas Gilmouras taikėsi prie to laiko muzikos, kas man nelabai buvo artima ir manau tai yra vienintelis Pink'ų minusas. Bet iki 1980m. minusų nematau. Tiesiog beveik viskas idealu, nors ne man kalbėt, kai tai mano mėgstamiausia grupė :)

Zinau, tau faina grupe, pripazinsiu - man irgi (;) ) bet iki 1980 matau minusus, kaip ir po 1980-uju.

Kokie gi minusai iki 1980-ųjų? Pripažįstu, pirmieji albumai skamba tikrai keistai, bet prie jų galima priprast :D

As aplamai Pink Floyd neskirtau i jokius metus. Galiu tik skirti kad buvo Syd Barretto era, Roger Waterso, Davido Gilmouro, bet visais kartais tai buvo psihodelika. Man visi laikotarpiai daug maz patinka, bet labiausiai prie sirdies S. Barretto.

Psichodelikai reikia nusiteikti, nes klausantis iskart krisi i muzikos depresiska nuotaika, is kurios optimistiskai reikes nusiteikti, nes ieskosi joje ikvepimo ir apsivalymo galbut, bet vistiek busi jos depresuhoj. Noresi vel klausytis, nes Pink Floyd gan tobulai ta depresucha ivaldyta.

As tai atskiru ir laikau tai minusu. Tuo paciu tai laikau pliusu.

Ne, tai turėtų būti tik pliusas, jei muzika moka sukurt atmosferą. Juk geriausi tie filmai, kurie sukuria emociją ir gali pravirkdyti. Na, bet galbūt vien tik dėl to jau senai nesiklausau 'The Wall', nes tai veikia.

Bet pati gryniausia, tyriausia psichodelika Syd'o Barrett'o eroje buvo mažiausiai depresinga. 

Minusai gali būti pačioje grupėje, bet tik ne mokėjime įvaldyt nuotaikų perteikimo meną. 

Tas nuotaikos valdymas buvo visuose ju erose, su skirtingais lyderiais. Nezinau, atmosfera man sukuria filmai, nes vaizdinys pirma kyla i prisiminumus nuo vaizdu, o po to tik kartu garsu.

Taip, sutinku, S. Barretto eroje maziausiai buvo daeita iki bet kokiu experimentu, kurie davede iki auksiniu Pink Floyd laiku. S. Barreto eroje buvo daugiau garsu psichodelikos, o patys zodziai tebuvo tarsi garsu prailginimas, nei po Barretto eros daugiau gilinimasis i kitus vandenis, be maziau staigiu garso efektu.

;)

Be mažiau staigių garso efektų, bet su staigiais tempo, nuotaikos pakitimais, kas Pink Floydus išskyrė iš kitų grupių 

Be S.Barreto eros, kuri buvo trumpa ir efektinga muzikos garsu valingai greitos spalvos visuma, po to tempas krito, pradejo plaukioti neiaiskiais letais vingiais, experimentavo, kol atejo auksiniai Pink Floyd metai su R. Wotersu. Daugmaz istobulino ta letuma iki galimybiu ribos, paliko vien daugiau ka norima pasakyti visuma zodziais, aprede zodzius muzika kuria dar vaizduotej paivairino. Visa tai jau letesniu, melancholisku tempu.

:)

Taip, labai tiksliai pasakyta :) Bet dainose kaip "Thin Ice" ar "Sheep" pačios geriausios kaitos. Aišku, galima ir daugiau pavyzdžių paimti ir pan, bet nėra prasmės :)

Sheep (kuria praminiau bomba) - vienas ispudingiausiu kuriniu. Pradzioje dziaziniai klavisiniu akompanimentai, po to galingas rifas. Idomi solo, vel galingas rifas ir ispudinga pabaiga. Net ne tie melancholiski PF sakyciau... Net nepasakyciau, kad ABITW antroji dalis spinduliuoja melancholija - bet ji labiau buvo taikyta i rinka... TDSOTM keletas dainu nera melancholiskos ir letos (kaip pvz: On The Run ir Eclipse). O anksciau buvo dar daugiau dainu... Bet tikriausiai tai jau nelaikytume Woterso era...

Dėkui, kad padėdi įrodinėt man savo tiesą 

Nes visi kalba apie didėlį lėtumą ir melancholiškumą jų dainose ir beveik visoje kūryboje aiškią psichodeliką :D Nors šitas klausimas labai ginčytinas. Kiekvienas psichodelinį roką įsivaizduoja kitaip, bent jau čia

Aš psichodelinį roką suprantu, kaip kažkokį priplaukusių hipių pasilinksminimą kuriant spalvinga ir linksma muzika su labai priplaukusiais tekstais. (koks durnius dainuotų apie Alisą - kalbu apie Jefferson'ų - white rabbit. Bet tas tekstas palyginti dar ne toks psichodeliškas. Labiau į tą temą tiktų Bitlų Lucy In The Sky with Diamonds )

O Pink Floyd'ai nešėsi tą psichodeliką visą laiką. Tik jį kai kuriuose albumuose pranykdavo. Pvz: TDSOTM, Animals. Bet psichodelikos pusė buvo stipri - progresyvumas buvo silpnesnis. Jų psichodelika buvo kažkokia letėsnė ir keistesnė (nešanti link kažko panašaus į avangardinę muziką. Beje, nemažai žmonių PF laiko ir avangardinės muzikos puoselėtojais). Bet jų muzika visada turėjo to prieskonio. Kas susiję su progresyviąją muziką - tekstai ir dainų struktūrizavimas

Manyčiau, tai, kaip ir apibūdinai, neleidžia man Pink'ų laikyti psichodelinio roko grupė, nes jie buvo kitaip psichodeliški, lyg jau atskira roko šaka. Kažkaip liežuvis nesiverčia vėlyvajį jų muzikinį stilių sulyginti su Jefferson'ais ir kt.

Tai aš ir sakau - jų psichodelika niekada nebuvo gryna. Jų muzika buvo lyg psichodelikos paveikslas - bet vis skirtingais rėmais. Galėčiau išskirti keturis: progresyvųjį, space, klaasikinį ir avangardinį roką.

Vat užtat, kad ir man nesiverčia liežuvis juos lyginti su Jefferson'ais

Vis dėlto jei reikėtų Pink'us įsprausti į kokius rėmus - tai geriausia progresyvusis rokas. Čia mano nuomonė.

Mano nuomonė lygiau tokia pati. Juk karasas (niekada neįkurtas, bet nujaustas)

Net 2 karasai :)

Taip atrodo. Tik vienas

Tikrai negaliu vadintis dideliu Pink Floyd fanu(priešingai nei mano tėtis ) ir tikrai negaliu pasakyti, kad viskas jų kūryboje man patinka. Tai, kas man labiausiai imponuoja, yra būtent Aratron minėtas 1970-1980 metų laikotarpis, o tiksliau - trys to laikotarpio metu išleisti albumai: "Dark Side Of The Moon", "Wish You Were Here" ir "The Wall". Visa kita - šiek tiek ne mano skoniui.

Nežinau, kuris čia užvedė temą apie psichodeliką, bet kas jau kas, o Pink'ai tikrai negali būti vadinami niekaip kitaip, kaip tik psichodelic rock žanro korifėjais. Galbūt galima ten įžvelgti kažkiek progresyvos, vėlesniuose albumuose ir šiokį tokį nupopsėjimą, bet visa jų kūryba visuomet rėmėsi vienu žanru - psichodelika.

O aš to negaliu pavadinti psichodelika, tai yra visos jų kūrybos, nes mano galvoj kažkodėl psichodelinis rokas turi visai kitą įvaizdį. Visada sakau, kad psichodelika kuria spalvingumą, narkotiko poveikį, o geriausiu pavyzdžiu yra Jefferson Airplane, kai kurios The Beatles dainos, Jimi Hendrix, kad ir pačių Pinkų "Interstellar Overdrive"

Taip pajuokaujant, galiu pasakyti, jei psichodelikos tikslas buvo perteikti narkotikų poveikį, tai vėlyvujų Pink Floydų - abstinencijos sindromo sukeliamą skausmą :D

Ir šiaip šioje grupėje nemaža yra space roko. :)

Jefferson Airplane - tikrai pati įspūdingiausia psichodelinio roko grupė. Kadais ir mano mėgstamiausia buvo. Pink'ai mažiau tos psichodelikos turėjo, ir ji nebuvo tokia ekspresyvi ir spalvinga - todėl tau pritariu.

Space rokas - aš Pink'uose jo matau tik "The Piper..." ir "Obscured by Cluods" albumuose. Nežinau, gal aš space roką pažįstu tik labai aiškų ir primityvų (kaip pvz: Hawkwind - kurie be space roko ir be sintezatoriaus nebūtų grupė).

Na iki TDSOTM labai buvo daug space roko.

Na, imkim dar Sysyphus (iš legendinio "A Saucerful Of Secrets"). Bet Ummagumma ir More man simbolizuoja psichodelika. Atom Heart Mother irgi. O Meddle man jau linkmė į klasikinį ir progresyvųjį roką. Dar prie psichodelinio space'o grįžta su Obscured By Cluods (kuris, deja, labai nuvertintas)

Na bet juk space rokas ir yra maišyta progresyvas su psichodelika, tik tiek, kad tekstų tema jau kitokia.

Net gi 'Echoes' priklauso space rokui

Ne. Progresyvioji muzika nėra susijusi su space'ų. Psichodelikos garsai, šiek tiek sulėtinti ir dar su daugiau klavišinių gali vadintis space roku. O progresyvusis jau piešiamas kitaip. Kaip to įrodymą galiu paimti VdGG - The Aerosol Grey Machine albumą. Jis progresyvus - ir psichodeliškas. Bet ne space'as. Echoes - taip space roko tenais yra, bet tai jau "hokvaindiška" - įbrėžta į progroko rėmus.

Pasitikslinau ką tik wikipedijoj. Net gi "Echoes" minima :) Vis dėlto nemažai nusimanau apie šį stilių, nors mažai ką tesigilinau.

Vikipedija ne visada reikia pasitikėti. Tuo labiau muzikos temomis. Man išsprogo akys vieną kartą, pats puoliau taisyti tą puslapį.

Kaip galima nusimanyti apie tai mažai pasigilinus. Kosmosas kažkoks.

Aj tai tu geriau žinai negu Wikipedija? Tokiais pasakymais gali lygintis tik su Chuck Norris 

Aš kaupiu informaciją - bet ne iš vikipedijos. Aš už ją jaučiuos geresnis O kuo Chuck Norris'as yra pranašesnis už vikipedija.

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

Kiekvienas ju albumas psichodelika, neslepkim. Tas pats TDSOTM daug istemptu garsu, daugiau ieskojimo, issigelbejimo nuo kasdienybes problemu i psichodelini mastyma. Stipriai pas juos lemia zodziai dainose, be kuriu butu dar didesne prishodelika dainose.

Na taip.. Bet tai labiau galima pavadinti savotišku progresyviuoju roku. Na, o Davido Gilmouro eroje kaip ir nebeįmanoma aptikti psichodelikos.

O visą tą 'psichodelinį mąstymą' nutraukia paskutinė eilutė dainoje "Eclipse", kurią ištarė studijos valytojas, kur buvo įrašinėjamas albumas. 

Beje, dėl to 'psichodelinio mąstymo' drįsčiau ginčytis. Ten daug problemų iškeliama. Ypatingai dainoje 'Time'. Šią dainą reikėtų cituoti ir cituoti, kad bent išmoktume savo gyvenimo resursus išnaudoti kaip galima geriau.

Man atrodo Davido Gilmouro eroje dominavo daugiau popso, zinoma maisyta stipriai psichodelika.

Pink Floyd muzika turi ir pliusu ir minusu, o tarpsnis labai aiskus.

Na taip, Davidas Gilmouras taikėsi prie to laiko muzikos, kas man nelabai buvo artima ir manau tai yra vienintelis Pink'ų minusas. Bet iki 1980m. minusų nematau. Tiesiog beveik viskas idealu, nors ne man kalbėt, kai tai mano mėgstamiausia grupė :)

Zinau, tau faina grupe, pripazinsiu - man irgi (;) ) bet iki 1980 matau minusus, kaip ir po 1980-uju.

Kokie gi minusai iki 1980-ųjų? Pripažįstu, pirmieji albumai skamba tikrai keistai, bet prie jų galima priprast :D

As aplamai Pink Floyd neskirtau i jokius metus. Galiu tik skirti kad buvo Syd Barretto era, Roger Waterso, Davido Gilmouro, bet visais kartais tai buvo psihodelika. Man visi laikotarpiai daug maz patinka, bet labiausiai prie sirdies S. Barretto.

Psichodelikai reikia nusiteikti, nes klausantis iskart krisi i muzikos depresiska nuotaika, is kurios optimistiskai reikes nusiteikti, nes ieskosi joje ikvepimo ir apsivalymo galbut, bet vistiek busi jos depresuhoj. Noresi vel klausytis, nes Pink Floyd gan tobulai ta depresucha ivaldyta.

As tai atskiru ir laikau tai minusu. Tuo paciu tai laikau pliusu.

Ne, tai turėtų būti tik pliusas, jei muzika moka sukurt atmosferą. Juk geriausi tie filmai, kurie sukuria emociją ir gali pravirkdyti. Na, bet galbūt vien tik dėl to jau senai nesiklausau 'The Wall', nes tai veikia.

Bet pati gryniausia, tyriausia psichodelika Syd'o Barrett'o eroje buvo mažiausiai depresinga. 

Minusai gali būti pačioje grupėje, bet tik ne mokėjime įvaldyt nuotaikų perteikimo meną. 

Tas nuotaikos valdymas buvo visuose ju erose, su skirtingais lyderiais. Nezinau, atmosfera man sukuria filmai, nes vaizdinys pirma kyla i prisiminumus nuo vaizdu, o po to tik kartu garsu.

Taip, sutinku, S. Barretto eroje maziausiai buvo daeita iki bet kokiu experimentu, kurie davede iki auksiniu Pink Floyd laiku. S. Barreto eroje buvo daugiau garsu psichodelikos, o patys zodziai tebuvo tarsi garsu prailginimas, nei po Barretto eros daugiau gilinimasis i kitus vandenis, be maziau staigiu garso efektu.

;)

Be mažiau staigių garso efektų, bet su staigiais tempo, nuotaikos pakitimais, kas Pink Floydus išskyrė iš kitų grupių 

Be S.Barreto eros, kuri buvo trumpa ir efektinga muzikos garsu valingai greitos spalvos visuma, po to tempas krito, pradejo plaukioti neiaiskiais letais vingiais, experimentavo, kol atejo auksiniai Pink Floyd metai su R. Wotersu. Daugmaz istobulino ta letuma iki galimybiu ribos, paliko vien daugiau ka norima pasakyti visuma zodziais, aprede zodzius muzika kuria dar vaizduotej paivairino. Visa tai jau letesniu, melancholisku tempu.

:)

Taip, labai tiksliai pasakyta :) Bet dainose kaip "Thin Ice" ar "Sheep" pačios geriausios kaitos. Aišku, galima ir daugiau pavyzdžių paimti ir pan, bet nėra prasmės :)

Sheep (kuria praminiau bomba) - vienas ispudingiausiu kuriniu. Pradzioje dziaziniai klavisiniu akompanimentai, po to galingas rifas. Idomi solo, vel galingas rifas ir ispudinga pabaiga. Net ne tie melancholiski PF sakyciau... Net nepasakyciau, kad ABITW antroji dalis spinduliuoja melancholija - bet ji labiau buvo taikyta i rinka... TDSOTM keletas dainu nera melancholiskos ir letos (kaip pvz: On The Run ir Eclipse). O anksciau buvo dar daugiau dainu... Bet tikriausiai tai jau nelaikytume Woterso era...

Dėkui, kad padėdi įrodinėt man savo tiesą 

Nes visi kalba apie didėlį lėtumą ir melancholiškumą jų dainose ir beveik visoje kūryboje aiškią psichodeliką :D Nors šitas klausimas labai ginčytinas. Kiekvienas psichodelinį roką įsivaizduoja kitaip, bent jau čia

Aš psichodelinį roką suprantu, kaip kažkokį priplaukusių hipių pasilinksminimą kuriant spalvinga ir linksma muzika su labai priplaukusiais tekstais. (koks durnius dainuotų apie Alisą - kalbu apie Jefferson'ų - white rabbit. Bet tas tekstas palyginti dar ne toks psichodeliškas. Labiau į tą temą tiktų Bitlų Lucy In The Sky with Diamonds )

O Pink Floyd'ai nešėsi tą psichodeliką visą laiką. Tik jį kai kuriuose albumuose pranykdavo. Pvz: TDSOTM, Animals. Bet psichodelikos pusė buvo stipri - progresyvumas buvo silpnesnis. Jų psichodelika buvo kažkokia letėsnė ir keistesnė (nešanti link kažko panašaus į avangardinę muziką. Beje, nemažai žmonių PF laiko ir avangardinės muzikos puoselėtojais). Bet jų muzika visada turėjo to prieskonio. Kas susiję su progresyviąją muziką - tekstai ir dainų struktūrizavimas

Manyčiau, tai, kaip ir apibūdinai, neleidžia man Pink'ų laikyti psichodelinio roko grupė, nes jie buvo kitaip psichodeliški, lyg jau atskira roko šaka. Kažkaip liežuvis nesiverčia vėlyvajį jų muzikinį stilių sulyginti su Jefferson'ais ir kt.

Tai aš ir sakau - jų psichodelika niekada nebuvo gryna. Jų muzika buvo lyg psichodelikos paveikslas - bet vis skirtingais rėmais. Galėčiau išskirti keturis: progresyvųjį, space, klaasikinį ir avangardinį roką.

Vat užtat, kad ir man nesiverčia liežuvis juos lyginti su Jefferson'ais

Vis dėlto jei reikėtų Pink'us įsprausti į kokius rėmus - tai geriausia progresyvusis rokas. Čia mano nuomonė.

Mano nuomonė lygiau tokia pati. Juk karasas (niekada neįkurtas, bet nujaustas)

Net 2 karasai :)

Tikrai negaliu vadintis dideliu Pink Floyd fanu(priešingai nei mano tėtis ) ir tikrai negaliu pasakyti, kad viskas jų kūryboje man patinka. Tai, kas man labiausiai imponuoja, yra būtent Aratron minėtas 1970-1980 metų laikotarpis, o tiksliau - trys to laikotarpio metu išleisti albumai: "Dark Side Of The Moon", "Wish You Were Here" ir "The Wall". Visa kita - šiek tiek ne mano skoniui.

Nežinau, kuris čia užvedė temą apie psichodeliką, bet kas jau kas, o Pink'ai tikrai negali būti vadinami niekaip kitaip, kaip tik psichodelic rock žanro korifėjais. Galbūt galima ten įžvelgti kažkiek progresyvos, vėlesniuose albumuose ir šiokį tokį nupopsėjimą, bet visa jų kūryba visuomet rėmėsi vienu žanru - psichodelika.

O aš to negaliu pavadinti psichodelika, tai yra visos jų kūrybos, nes mano galvoj kažkodėl psichodelinis rokas turi visai kitą įvaizdį. Visada sakau, kad psichodelika kuria spalvingumą, narkotiko poveikį, o geriausiu pavyzdžiu yra Jefferson Airplane, kai kurios The Beatles dainos, Jimi Hendrix, kad ir pačių Pinkų "Interstellar Overdrive"

Taip pajuokaujant, galiu pasakyti, jei psichodelikos tikslas buvo perteikti narkotikų poveikį, tai vėlyvujų Pink Floydų - abstinencijos sindromo sukeliamą skausmą :D

Ir šiaip šioje grupėje nemaža yra space roko. :)

Jefferson Airplane - tikrai pati įspūdingiausia psichodelinio roko grupė. Kadais ir mano mėgstamiausia buvo. Pink'ai mažiau tos psichodelikos turėjo, ir ji nebuvo tokia ekspresyvi ir spalvinga - todėl tau pritariu.

Space rokas - aš Pink'uose jo matau tik "The Piper..." ir "Obscured by Cluods" albumuose. Nežinau, gal aš space roką pažįstu tik labai aiškų ir primityvų (kaip pvz: Hawkwind - kurie be space roko ir be sintezatoriaus nebūtų grupė).

Na iki TDSOTM labai buvo daug space roko.

Na, imkim dar Sysyphus (iš legendinio "A Saucerful Of Secrets"). Bet Ummagumma ir More man simbolizuoja psichodelika. Atom Heart Mother irgi. O Meddle man jau linkmė į klasikinį ir progresyvųjį roką. Dar prie psichodelinio space'o grįžta su Obscured By Cluods (kuris, deja, labai nuvertintas)

Na bet juk space rokas ir yra maišyta progresyvas su psichodelika, tik tiek, kad tekstų tema jau kitokia.

Net gi 'Echoes' priklauso space rokui

Ne. Progresyvioji muzika nėra susijusi su space'ų. Psichodelikos garsai, šiek tiek sulėtinti ir dar su daugiau klavišinių gali vadintis space roku. O progresyvusis jau piešiamas kitaip. Kaip to įrodymą galiu paimti VdGG - The Aerosol Grey Machine albumą. Jis progresyvus - ir psichodeliškas. Bet ne space'as. Echoes - taip space roko tenais yra, bet tai jau "hokvaindiška" - įbrėžta į progroko rėmus.

Pasitikslinau ką tik wikipedijoj. Net gi "Echoes" minima :) Vis dėlto nemažai nusimanau apie šį stilių, nors mažai ką tesigilinau.

Vikipedija ne visada reikia pasitikėti. Tuo labiau muzikos temomis. Man išsprogo akys vieną kartą, pats puoliau taisyti tą puslapį.

Kaip galima nusimanyti apie tai mažai pasigilinus. Kosmosas kažkoks.

Aj tai tu geriau žinai negu Wikipedija? Tokiais pasakymais gali lygintis tik su Chuck Norris 

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

Kiekvienas ju albumas psichodelika, neslepkim. Tas pats TDSOTM daug istemptu garsu, daugiau ieskojimo, issigelbejimo nuo kasdienybes problemu i psichodelini mastyma. Stipriai pas juos lemia zodziai dainose, be kuriu butu dar didesne prishodelika dainose.

Na taip.. Bet tai labiau galima pavadinti savotišku progresyviuoju roku. Na, o Davido Gilmouro eroje kaip ir nebeįmanoma aptikti psichodelikos.

O visą tą 'psichodelinį mąstymą' nutraukia paskutinė eilutė dainoje "Eclipse", kurią ištarė studijos valytojas, kur buvo įrašinėjamas albumas. 

Beje, dėl to 'psichodelinio mąstymo' drįsčiau ginčytis. Ten daug problemų iškeliama. Ypatingai dainoje 'Time'. Šią dainą reikėtų cituoti ir cituoti, kad bent išmoktume savo gyvenimo resursus išnaudoti kaip galima geriau.

Man atrodo Davido Gilmouro eroje dominavo daugiau popso, zinoma maisyta stipriai psichodelika.

Pink Floyd muzika turi ir pliusu ir minusu, o tarpsnis labai aiskus.

Na taip, Davidas Gilmouras taikėsi prie to laiko muzikos, kas man nelabai buvo artima ir manau tai yra vienintelis Pink'ų minusas. Bet iki 1980m. minusų nematau. Tiesiog beveik viskas idealu, nors ne man kalbėt, kai tai mano mėgstamiausia grupė :)

Zinau, tau faina grupe, pripazinsiu - man irgi (;) ) bet iki 1980 matau minusus, kaip ir po 1980-uju.

Kokie gi minusai iki 1980-ųjų? Pripažįstu, pirmieji albumai skamba tikrai keistai, bet prie jų galima priprast :D

As aplamai Pink Floyd neskirtau i jokius metus. Galiu tik skirti kad buvo Syd Barretto era, Roger Waterso, Davido Gilmouro, bet visais kartais tai buvo psihodelika. Man visi laikotarpiai daug maz patinka, bet labiausiai prie sirdies S. Barretto.

Psichodelikai reikia nusiteikti, nes klausantis iskart krisi i muzikos depresiska nuotaika, is kurios optimistiskai reikes nusiteikti, nes ieskosi joje ikvepimo ir apsivalymo galbut, bet vistiek busi jos depresuhoj. Noresi vel klausytis, nes Pink Floyd gan tobulai ta depresucha ivaldyta.

As tai atskiru ir laikau tai minusu. Tuo paciu tai laikau pliusu.

Ne, tai turėtų būti tik pliusas, jei muzika moka sukurt atmosferą. Juk geriausi tie filmai, kurie sukuria emociją ir gali pravirkdyti. Na, bet galbūt vien tik dėl to jau senai nesiklausau 'The Wall', nes tai veikia.

Bet pati gryniausia, tyriausia psichodelika Syd'o Barrett'o eroje buvo mažiausiai depresinga. 

Minusai gali būti pačioje grupėje, bet tik ne mokėjime įvaldyt nuotaikų perteikimo meną. 

Tas nuotaikos valdymas buvo visuose ju erose, su skirtingais lyderiais. Nezinau, atmosfera man sukuria filmai, nes vaizdinys pirma kyla i prisiminumus nuo vaizdu, o po to tik kartu garsu.

Taip, sutinku, S. Barretto eroje maziausiai buvo daeita iki bet kokiu experimentu, kurie davede iki auksiniu Pink Floyd laiku. S. Barreto eroje buvo daugiau garsu psichodelikos, o patys zodziai tebuvo tarsi garsu prailginimas, nei po Barretto eros daugiau gilinimasis i kitus vandenis, be maziau staigiu garso efektu.

;)

Be mažiau staigių garso efektų, bet su staigiais tempo, nuotaikos pakitimais, kas Pink Floydus išskyrė iš kitų grupių 

Be S.Barreto eros, kuri buvo trumpa ir efektinga muzikos garsu valingai greitos spalvos visuma, po to tempas krito, pradejo plaukioti neiaiskiais letais vingiais, experimentavo, kol atejo auksiniai Pink Floyd metai su R. Wotersu. Daugmaz istobulino ta letuma iki galimybiu ribos, paliko vien daugiau ka norima pasakyti visuma zodziais, aprede zodzius muzika kuria dar vaizduotej paivairino. Visa tai jau letesniu, melancholisku tempu.

:)

Taip, labai tiksliai pasakyta :) Bet dainose kaip "Thin Ice" ar "Sheep" pačios geriausios kaitos. Aišku, galima ir daugiau pavyzdžių paimti ir pan, bet nėra prasmės :)

Sheep (kuria praminiau bomba) - vienas ispudingiausiu kuriniu. Pradzioje dziaziniai klavisiniu akompanimentai, po to galingas rifas. Idomi solo, vel galingas rifas ir ispudinga pabaiga. Net ne tie melancholiski PF sakyciau... Net nepasakyciau, kad ABITW antroji dalis spinduliuoja melancholija - bet ji labiau buvo taikyta i rinka... TDSOTM keletas dainu nera melancholiskos ir letos (kaip pvz: On The Run ir Eclipse). O anksciau buvo dar daugiau dainu... Bet tikriausiai tai jau nelaikytume Woterso era...

Dėkui, kad padėdi įrodinėt man savo tiesą 

Nes visi kalba apie didėlį lėtumą ir melancholiškumą jų dainose ir beveik visoje kūryboje aiškią psichodeliką :D Nors šitas klausimas labai ginčytinas. Kiekvienas psichodelinį roką įsivaizduoja kitaip, bent jau čia

Aš psichodelinį roką suprantu, kaip kažkokį priplaukusių hipių pasilinksminimą kuriant spalvinga ir linksma muzika su labai priplaukusiais tekstais. (koks durnius dainuotų apie Alisą - kalbu apie Jefferson'ų - white rabbit. Bet tas tekstas palyginti dar ne toks psichodeliškas. Labiau į tą temą tiktų Bitlų Lucy In The Sky with Diamonds )

O Pink Floyd'ai nešėsi tą psichodeliką visą laiką. Tik jį kai kuriuose albumuose pranykdavo. Pvz: TDSOTM, Animals. Bet psichodelikos pusė buvo stipri - progresyvumas buvo silpnesnis. Jų psichodelika buvo kažkokia letėsnė ir keistesnė (nešanti link kažko panašaus į avangardinę muziką. Beje, nemažai žmonių PF laiko ir avangardinės muzikos puoselėtojais). Bet jų muzika visada turėjo to prieskonio. Kas susiję su progresyviąją muziką - tekstai ir dainų struktūrizavimas

Manyčiau, tai, kaip ir apibūdinai, neleidžia man Pink'ų laikyti psichodelinio roko grupė, nes jie buvo kitaip psichodeliški, lyg jau atskira roko šaka. Kažkaip liežuvis nesiverčia vėlyvajį jų muzikinį stilių sulyginti su Jefferson'ais ir kt.

Tai aš ir sakau - jų psichodelika niekada nebuvo gryna. Jų muzika buvo lyg psichodelikos paveikslas - bet vis skirtingais rėmais. Galėčiau išskirti keturis: progresyvųjį, space, klaasikinį ir avangardinį roką.

Vat užtat, kad ir man nesiverčia liežuvis juos lyginti su Jefferson'ais

Vis dėlto jei reikėtų Pink'us įsprausti į kokius rėmus - tai geriausia progresyvusis rokas. Čia mano nuomonė.

Mano nuomonė lygiau tokia pati. Juk karasas (niekada neįkurtas, bet nujaustas)

Tikrai negaliu vadintis dideliu Pink Floyd fanu(priešingai nei mano tėtis ) ir tikrai negaliu pasakyti, kad viskas jų kūryboje man patinka. Tai, kas man labiausiai imponuoja, yra būtent Aratron minėtas 1970-1980 metų laikotarpis, o tiksliau - trys to laikotarpio metu išleisti albumai: "Dark Side Of The Moon", "Wish You Were Here" ir "The Wall". Visa kita - šiek tiek ne mano skoniui.

Nežinau, kuris čia užvedė temą apie psichodeliką, bet kas jau kas, o Pink'ai tikrai negali būti vadinami niekaip kitaip, kaip tik psichodelic rock žanro korifėjais. Galbūt galima ten įžvelgti kažkiek progresyvos, vėlesniuose albumuose ir šiokį tokį nupopsėjimą, bet visa jų kūryba visuomet rėmėsi vienu žanru - psichodelika.

O aš to negaliu pavadinti psichodelika, tai yra visos jų kūrybos, nes mano galvoj kažkodėl psichodelinis rokas turi visai kitą įvaizdį. Visada sakau, kad psichodelika kuria spalvingumą, narkotiko poveikį, o geriausiu pavyzdžiu yra Jefferson Airplane, kai kurios The Beatles dainos, Jimi Hendrix, kad ir pačių Pinkų "Interstellar Overdrive"

Taip pajuokaujant, galiu pasakyti, jei psichodelikos tikslas buvo perteikti narkotikų poveikį, tai vėlyvujų Pink Floydų - abstinencijos sindromo sukeliamą skausmą :D

Ir šiaip šioje grupėje nemaža yra space roko. :)

Jefferson Airplane - tikrai pati įspūdingiausia psichodelinio roko grupė. Kadais ir mano mėgstamiausia buvo. Pink'ai mažiau tos psichodelikos turėjo, ir ji nebuvo tokia ekspresyvi ir spalvinga - todėl tau pritariu.

Space rokas - aš Pink'uose jo matau tik "The Piper..." ir "Obscured by Cluods" albumuose. Nežinau, gal aš space roką pažįstu tik labai aiškų ir primityvų (kaip pvz: Hawkwind - kurie be space roko ir be sintezatoriaus nebūtų grupė).

Na iki TDSOTM labai buvo daug space roko.

Na, imkim dar Sysyphus (iš legendinio "A Saucerful Of Secrets"). Bet Ummagumma ir More man simbolizuoja psichodelika. Atom Heart Mother irgi. O Meddle man jau linkmė į klasikinį ir progresyvųjį roką. Dar prie psichodelinio space'o grįžta su Obscured By Cluods (kuris, deja, labai nuvertintas)

Na bet juk space rokas ir yra maišyta progresyvas su psichodelika, tik tiek, kad tekstų tema jau kitokia.

Net gi 'Echoes' priklauso space rokui

Ne. Progresyvioji muzika nėra susijusi su space'ų. Psichodelikos garsai, šiek tiek sulėtinti ir dar su daugiau klavišinių gali vadintis space roku. O progresyvusis jau piešiamas kitaip. Kaip to įrodymą galiu paimti VdGG - The Aerosol Grey Machine albumą. Jis progresyvus - ir psichodeliškas. Bet ne space'as. Echoes - taip space roko tenais yra, bet tai jau "hokvaindiška" - įbrėžta į progroko rėmus.

Pasitikslinau ką tik wikipedijoj. Net gi "Echoes" minima :) Vis dėlto nemažai nusimanau apie šį stilių, nors mažai ką tesigilinau.

Vikipedija ne visada reikia pasitikėti. Tuo labiau muzikos temomis. Man išsprogo akys vieną kartą, pats puoliau taisyti tą puslapį.

Kaip galima nusimanyti apie tai mažai pasigilinus. Kosmosas kažkoks.

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

Kiekvienas ju albumas psichodelika, neslepkim. Tas pats TDSOTM daug istemptu garsu, daugiau ieskojimo, issigelbejimo nuo kasdienybes problemu i psichodelini mastyma. Stipriai pas juos lemia zodziai dainose, be kuriu butu dar didesne prishodelika dainose.

Na taip.. Bet tai labiau galima pavadinti savotišku progresyviuoju roku. Na, o Davido Gilmouro eroje kaip ir nebeįmanoma aptikti psichodelikos.

O visą tą 'psichodelinį mąstymą' nutraukia paskutinė eilutė dainoje "Eclipse", kurią ištarė studijos valytojas, kur buvo įrašinėjamas albumas. 

Beje, dėl to 'psichodelinio mąstymo' drįsčiau ginčytis. Ten daug problemų iškeliama. Ypatingai dainoje 'Time'. Šią dainą reikėtų cituoti ir cituoti, kad bent išmoktume savo gyvenimo resursus išnaudoti kaip galima geriau.

Man atrodo Davido Gilmouro eroje dominavo daugiau popso, zinoma maisyta stipriai psichodelika.

Pink Floyd muzika turi ir pliusu ir minusu, o tarpsnis labai aiskus.

Na taip, Davidas Gilmouras taikėsi prie to laiko muzikos, kas man nelabai buvo artima ir manau tai yra vienintelis Pink'ų minusas. Bet iki 1980m. minusų nematau. Tiesiog beveik viskas idealu, nors ne man kalbėt, kai tai mano mėgstamiausia grupė :)

Zinau, tau faina grupe, pripazinsiu - man irgi (;) ) bet iki 1980 matau minusus, kaip ir po 1980-uju.

Kokie gi minusai iki 1980-ųjų? Pripažįstu, pirmieji albumai skamba tikrai keistai, bet prie jų galima priprast :D

As aplamai Pink Floyd neskirtau i jokius metus. Galiu tik skirti kad buvo Syd Barretto era, Roger Waterso, Davido Gilmouro, bet visais kartais tai buvo psihodelika. Man visi laikotarpiai daug maz patinka, bet labiausiai prie sirdies S. Barretto.

Psichodelikai reikia nusiteikti, nes klausantis iskart krisi i muzikos depresiska nuotaika, is kurios optimistiskai reikes nusiteikti, nes ieskosi joje ikvepimo ir apsivalymo galbut, bet vistiek busi jos depresuhoj. Noresi vel klausytis, nes Pink Floyd gan tobulai ta depresucha ivaldyta.

As tai atskiru ir laikau tai minusu. Tuo paciu tai laikau pliusu.

Ne, tai turėtų būti tik pliusas, jei muzika moka sukurt atmosferą. Juk geriausi tie filmai, kurie sukuria emociją ir gali pravirkdyti. Na, bet galbūt vien tik dėl to jau senai nesiklausau 'The Wall', nes tai veikia.

Bet pati gryniausia, tyriausia psichodelika Syd'o Barrett'o eroje buvo mažiausiai depresinga. 

Minusai gali būti pačioje grupėje, bet tik ne mokėjime įvaldyt nuotaikų perteikimo meną. 

Tas nuotaikos valdymas buvo visuose ju erose, su skirtingais lyderiais. Nezinau, atmosfera man sukuria filmai, nes vaizdinys pirma kyla i prisiminumus nuo vaizdu, o po to tik kartu garsu.

Taip, sutinku, S. Barretto eroje maziausiai buvo daeita iki bet kokiu experimentu, kurie davede iki auksiniu Pink Floyd laiku. S. Barreto eroje buvo daugiau garsu psichodelikos, o patys zodziai tebuvo tarsi garsu prailginimas, nei po Barretto eros daugiau gilinimasis i kitus vandenis, be maziau staigiu garso efektu.

;)

Be mažiau staigių garso efektų, bet su staigiais tempo, nuotaikos pakitimais, kas Pink Floydus išskyrė iš kitų grupių 

Be S.Barreto eros, kuri buvo trumpa ir efektinga muzikos garsu valingai greitos spalvos visuma, po to tempas krito, pradejo plaukioti neiaiskiais letais vingiais, experimentavo, kol atejo auksiniai Pink Floyd metai su R. Wotersu. Daugmaz istobulino ta letuma iki galimybiu ribos, paliko vien daugiau ka norima pasakyti visuma zodziais, aprede zodzius muzika kuria dar vaizduotej paivairino. Visa tai jau letesniu, melancholisku tempu.

:)

Taip, labai tiksliai pasakyta :) Bet dainose kaip "Thin Ice" ar "Sheep" pačios geriausios kaitos. Aišku, galima ir daugiau pavyzdžių paimti ir pan, bet nėra prasmės :)

Sheep (kuria praminiau bomba) - vienas ispudingiausiu kuriniu. Pradzioje dziaziniai klavisiniu akompanimentai, po to galingas rifas. Idomi solo, vel galingas rifas ir ispudinga pabaiga. Net ne tie melancholiski PF sakyciau... Net nepasakyciau, kad ABITW antroji dalis spinduliuoja melancholija - bet ji labiau buvo taikyta i rinka... TDSOTM keletas dainu nera melancholiskos ir letos (kaip pvz: On The Run ir Eclipse). O anksciau buvo dar daugiau dainu... Bet tikriausiai tai jau nelaikytume Woterso era...

Dėkui, kad padėdi įrodinėt man savo tiesą 

Nes visi kalba apie didėlį lėtumą ir melancholiškumą jų dainose ir beveik visoje kūryboje aiškią psichodeliką :D Nors šitas klausimas labai ginčytinas. Kiekvienas psichodelinį roką įsivaizduoja kitaip, bent jau čia

Aš psichodelinį roką suprantu, kaip kažkokį priplaukusių hipių pasilinksminimą kuriant spalvinga ir linksma muzika su labai priplaukusiais tekstais. (koks durnius dainuotų apie Alisą - kalbu apie Jefferson'ų - white rabbit. Bet tas tekstas palyginti dar ne toks psichodeliškas. Labiau į tą temą tiktų Bitlų Lucy In The Sky with Diamonds )

O Pink Floyd'ai nešėsi tą psichodeliką visą laiką. Tik jį kai kuriuose albumuose pranykdavo. Pvz: TDSOTM, Animals. Bet psichodelikos pusė buvo stipri - progresyvumas buvo silpnesnis. Jų psichodelika buvo kažkokia letėsnė ir keistesnė (nešanti link kažko panašaus į avangardinę muziką. Beje, nemažai žmonių PF laiko ir avangardinės muzikos puoselėtojais). Bet jų muzika visada turėjo to prieskonio. Kas susiję su progresyviąją muziką - tekstai ir dainų struktūrizavimas

Manyčiau, tai, kaip ir apibūdinai, neleidžia man Pink'ų laikyti psichodelinio roko grupė, nes jie buvo kitaip psichodeliški, lyg jau atskira roko šaka. Kažkaip liežuvis nesiverčia vėlyvajį jų muzikinį stilių sulyginti su Jefferson'ais ir kt.

Tai aš ir sakau - jų psichodelika niekada nebuvo gryna. Jų muzika buvo lyg psichodelikos paveikslas - bet vis skirtingais rėmais. Galėčiau išskirti keturis: progresyvųjį, space, klaasikinį ir avangardinį roką.

Vat užtat, kad ir man nesiverčia liežuvis juos lyginti su Jefferson'ais

Vis dėlto jei reikėtų Pink'us įsprausti į kokius rėmus - tai geriausia progresyvusis rokas. Čia mano nuomonė.

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

Kiekvienas ju albumas psichodelika, neslepkim. Tas pats TDSOTM daug istemptu garsu, daugiau ieskojimo, issigelbejimo nuo kasdienybes problemu i psichodelini mastyma. Stipriai pas juos lemia zodziai dainose, be kuriu butu dar didesne prishodelika dainose.

Na taip.. Bet tai labiau galima pavadinti savotišku progresyviuoju roku. Na, o Davido Gilmouro eroje kaip ir nebeįmanoma aptikti psichodelikos.

O visą tą 'psichodelinį mąstymą' nutraukia paskutinė eilutė dainoje "Eclipse", kurią ištarė studijos valytojas, kur buvo įrašinėjamas albumas. 

Beje, dėl to 'psichodelinio mąstymo' drįsčiau ginčytis. Ten daug problemų iškeliama. Ypatingai dainoje 'Time'. Šią dainą reikėtų cituoti ir cituoti, kad bent išmoktume savo gyvenimo resursus išnaudoti kaip galima geriau.

Man atrodo Davido Gilmouro eroje dominavo daugiau popso, zinoma maisyta stipriai psichodelika.

Pink Floyd muzika turi ir pliusu ir minusu, o tarpsnis labai aiskus.

Na taip, Davidas Gilmouras taikėsi prie to laiko muzikos, kas man nelabai buvo artima ir manau tai yra vienintelis Pink'ų minusas. Bet iki 1980m. minusų nematau. Tiesiog beveik viskas idealu, nors ne man kalbėt, kai tai mano mėgstamiausia grupė :)

Zinau, tau faina grupe, pripazinsiu - man irgi (;) ) bet iki 1980 matau minusus, kaip ir po 1980-uju.

Kokie gi minusai iki 1980-ųjų? Pripažįstu, pirmieji albumai skamba tikrai keistai, bet prie jų galima priprast :D

As aplamai Pink Floyd neskirtau i jokius metus. Galiu tik skirti kad buvo Syd Barretto era, Roger Waterso, Davido Gilmouro, bet visais kartais tai buvo psihodelika. Man visi laikotarpiai daug maz patinka, bet labiausiai prie sirdies S. Barretto.

Psichodelikai reikia nusiteikti, nes klausantis iskart krisi i muzikos depresiska nuotaika, is kurios optimistiskai reikes nusiteikti, nes ieskosi joje ikvepimo ir apsivalymo galbut, bet vistiek busi jos depresuhoj. Noresi vel klausytis, nes Pink Floyd gan tobulai ta depresucha ivaldyta.

As tai atskiru ir laikau tai minusu. Tuo paciu tai laikau pliusu.

Ne, tai turėtų būti tik pliusas, jei muzika moka sukurt atmosferą. Juk geriausi tie filmai, kurie sukuria emociją ir gali pravirkdyti. Na, bet galbūt vien tik dėl to jau senai nesiklausau 'The Wall', nes tai veikia.

Bet pati gryniausia, tyriausia psichodelika Syd'o Barrett'o eroje buvo mažiausiai depresinga. 

Minusai gali būti pačioje grupėje, bet tik ne mokėjime įvaldyt nuotaikų perteikimo meną. 

Tas nuotaikos valdymas buvo visuose ju erose, su skirtingais lyderiais. Nezinau, atmosfera man sukuria filmai, nes vaizdinys pirma kyla i prisiminumus nuo vaizdu, o po to tik kartu garsu.

Taip, sutinku, S. Barretto eroje maziausiai buvo daeita iki bet kokiu experimentu, kurie davede iki auksiniu Pink Floyd laiku. S. Barreto eroje buvo daugiau garsu psichodelikos, o patys zodziai tebuvo tarsi garsu prailginimas, nei po Barretto eros daugiau gilinimasis i kitus vandenis, be maziau staigiu garso efektu.

;)

Be mažiau staigių garso efektų, bet su staigiais tempo, nuotaikos pakitimais, kas Pink Floydus išskyrė iš kitų grupių 

Be S.Barreto eros, kuri buvo trumpa ir efektinga muzikos garsu valingai greitos spalvos visuma, po to tempas krito, pradejo plaukioti neiaiskiais letais vingiais, experimentavo, kol atejo auksiniai Pink Floyd metai su R. Wotersu. Daugmaz istobulino ta letuma iki galimybiu ribos, paliko vien daugiau ka norima pasakyti visuma zodziais, aprede zodzius muzika kuria dar vaizduotej paivairino. Visa tai jau letesniu, melancholisku tempu.

:)

Taip, labai tiksliai pasakyta :) Bet dainose kaip "Thin Ice" ar "Sheep" pačios geriausios kaitos. Aišku, galima ir daugiau pavyzdžių paimti ir pan, bet nėra prasmės :)

Sheep (kuria praminiau bomba) - vienas ispudingiausiu kuriniu. Pradzioje dziaziniai klavisiniu akompanimentai, po to galingas rifas. Idomi solo, vel galingas rifas ir ispudinga pabaiga. Net ne tie melancholiski PF sakyciau... Net nepasakyciau, kad ABITW antroji dalis spinduliuoja melancholija - bet ji labiau buvo taikyta i rinka... TDSOTM keletas dainu nera melancholiskos ir letos (kaip pvz: On The Run ir Eclipse). O anksciau buvo dar daugiau dainu... Bet tikriausiai tai jau nelaikytume Woterso era...

Dėkui, kad padėdi įrodinėt man savo tiesą 

Nes visi kalba apie didėlį lėtumą ir melancholiškumą jų dainose ir beveik visoje kūryboje aiškią psichodeliką :D Nors šitas klausimas labai ginčytinas. Kiekvienas psichodelinį roką įsivaizduoja kitaip, bent jau čia

Aš psichodelinį roką suprantu, kaip kažkokį priplaukusių hipių pasilinksminimą kuriant spalvinga ir linksma muzika su labai priplaukusiais tekstais. (koks durnius dainuotų apie Alisą - kalbu apie Jefferson'ų - white rabbit. Bet tas tekstas palyginti dar ne toks psichodeliškas. Labiau į tą temą tiktų Bitlų Lucy In The Sky with Diamonds )

O Pink Floyd'ai nešėsi tą psichodeliką visą laiką. Tik jį kai kuriuose albumuose pranykdavo. Pvz: TDSOTM, Animals. Bet psichodelikos pusė buvo stipri - progresyvumas buvo silpnesnis. Jų psichodelika buvo kažkokia letėsnė ir keistesnė (nešanti link kažko panašaus į avangardinę muziką. Beje, nemažai žmonių PF laiko ir avangardinės muzikos puoselėtojais). Bet jų muzika visada turėjo to prieskonio. Kas susiję su progresyviąją muziką - tekstai ir dainų struktūrizavimas

Manyčiau, tai, kaip ir apibūdinai, neleidžia man Pink'ų laikyti psichodelinio roko grupė, nes jie buvo kitaip psichodeliški, lyg jau atskira roko šaka. Kažkaip liežuvis nesiverčia vėlyvajį jų muzikinį stilių sulyginti su Jefferson'ais ir kt.

Tai aš ir sakau - jų psichodelika niekada nebuvo gryna. Jų muzika buvo lyg psichodelikos paveikslas - bet vis skirtingais rėmais. Galėčiau išskirti keturis: progresyvųjį, space, klaasikinį ir avangardinį roką.

Vat užtat, kad ir man nesiverčia liežuvis juos lyginti su Jefferson'ais

Tikrai negaliu vadintis dideliu Pink Floyd fanu(priešingai nei mano tėtis ) ir tikrai negaliu pasakyti, kad viskas jų kūryboje man patinka. Tai, kas man labiausiai imponuoja, yra būtent Aratron minėtas 1970-1980 metų laikotarpis, o tiksliau - trys to laikotarpio metu išleisti albumai: "Dark Side Of The Moon", "Wish You Were Here" ir "The Wall". Visa kita - šiek tiek ne mano skoniui.

Nežinau, kuris čia užvedė temą apie psichodeliką, bet kas jau kas, o Pink'ai tikrai negali būti vadinami niekaip kitaip, kaip tik psichodelic rock žanro korifėjais. Galbūt galima ten įžvelgti kažkiek progresyvos, vėlesniuose albumuose ir šiokį tokį nupopsėjimą, bet visa jų kūryba visuomet rėmėsi vienu žanru - psichodelika.

O aš to negaliu pavadinti psichodelika, tai yra visos jų kūrybos, nes mano galvoj kažkodėl psichodelinis rokas turi visai kitą įvaizdį. Visada sakau, kad psichodelika kuria spalvingumą, narkotiko poveikį, o geriausiu pavyzdžiu yra Jefferson Airplane, kai kurios The Beatles dainos, Jimi Hendrix, kad ir pačių Pinkų "Interstellar Overdrive"

Taip pajuokaujant, galiu pasakyti, jei psichodelikos tikslas buvo perteikti narkotikų poveikį, tai vėlyvujų Pink Floydų - abstinencijos sindromo sukeliamą skausmą :D

Ir šiaip šioje grupėje nemaža yra space roko. :)

Jefferson Airplane - tikrai pati įspūdingiausia psichodelinio roko grupė. Kadais ir mano mėgstamiausia buvo. Pink'ai mažiau tos psichodelikos turėjo, ir ji nebuvo tokia ekspresyvi ir spalvinga - todėl tau pritariu.

Space rokas - aš Pink'uose jo matau tik "The Piper..." ir "Obscured by Cluods" albumuose. Nežinau, gal aš space roką pažįstu tik labai aiškų ir primityvų (kaip pvz: Hawkwind - kurie be space roko ir be sintezatoriaus nebūtų grupė).

Na iki TDSOTM labai buvo daug space roko.

Na, imkim dar Sysyphus (iš legendinio "A Saucerful Of Secrets"). Bet Ummagumma ir More man simbolizuoja psichodelika. Atom Heart Mother irgi. O Meddle man jau linkmė į klasikinį ir progresyvųjį roką. Dar prie psichodelinio space'o grįžta su Obscured By Cluods (kuris, deja, labai nuvertintas)

Na bet juk space rokas ir yra maišyta progresyvas su psichodelika, tik tiek, kad tekstų tema jau kitokia.

Net gi 'Echoes' priklauso space rokui

Ne. Progresyvioji muzika nėra susijusi su space'ų. Psichodelikos garsai, šiek tiek sulėtinti ir dar su daugiau klavišinių gali vadintis space roku. O progresyvusis jau piešiamas kitaip. Kaip to įrodymą galiu paimti VdGG - The Aerosol Grey Machine albumą. Jis progresyvus - ir psichodeliškas. Bet ne space'as. Echoes - taip space roko tenais yra, bet tai jau "hokvaindiška" - įbrėžta į progroko rėmus.

Pasitikslinau ką tik wikipedijoj. Net gi "Echoes" minima :) Vis dėlto nemažai nusimanau apie šį stilių, nors mažai ką tesigilinau.