Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

The Dark Side Of The Moon virselyje yra prizme - sutapimas ar specialiai toks virselis, kuris ir vaizduoja zvilgsni kitu kampu. Retas dalykas, kad virselis atspindetu tema. Aplamai, PF virseliai beveik visi i tema.  Beje, nusipirkau ta sedevra blusturgyje siandiena (nu, skaitykim vakar) 

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Albumai kaip "The Piper at the Gates of Dawn", "Music from the Film More", "Atom Heart Mother", "Meddle" tikrai labai mažai spinduliuoja depresingomis nuotaikomis.

Bet žinoma, jeigu klausais tuos albumus, kurie juos užkėlė ant pjedestalo-taip, tai tikrai ne iš linksmiausių grupių. Nežinau, ar šis žodis tinkamoje vietoje, bet jie viena humaniškiausių grupių, iškėlusių tiek psichologines, tiek socialines ir materialines problemas. O deja, ir Pinkuose galima pasisemti energijos žvalios. Nemažą tokių dainų.

Kad ir jų pats geriausias albumas (TDSOTM) neskatina depresijos, kaip tik atsimerkti ir į pasaulį pažvelgti kitu kampu, ne iliuzijų.

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Graziai parasiai, bet ju muzika depresyvi.

Juos klausau tik norui uzejus ir tinkamam laikui. Truksta iskart tos energijos zvalios. Cia grupei minusas.

Bet ka darytume be Pink Floyd? Tam jie ypatingai savo depresyva ir isgarsino pasauliui, uztai pliusas.

Turbūt būsiu užsigimusi jų fanė, nes pirmoji pažintis su šia grupė buvo prieš 11 metų, kai pamačiau filmą "The Wall", na po to sekė 'The Dark Side Of The Moon' ir kas be ko pats 'The Wall' albumas. Visa tai atvėrė didžiulį susidomėjimą šia grupe. Maža grupių, kurios savo muzika kurtų meną, bet ši, turbūt viena geriausių. Kiekviena daina tarsi koks vaizdinys, išbaigtas iki galo paveikslas, o labiausiai Pinkuose žavi muzikinių stilių įvairovė. Nusibodo depresuota 'The Wall' muzika, gali klausytis 'The Piper At The Gates of Dawn', nori švelnesnės su klasika sumišusios muzikos - " Atom Heart Mother " ir etc.  Ir jie nebijojo savo muzika peikti žmonių ydų. Tai puikiai parodo The Dark Side Of The Moon, The Wall ir The Animals albumas. O patys pirmi albumai, tikrai ypatingi eksperimentavimai su muzika, jos skambesiu, kažko naujo kūrimas. Kiekviena daina sukelianti šiokią tokią sinesteziją. Kaip skirtingo skambesio paralele galiu paimti šias dainas: Bike ir Comfortably Numb. Tai kaip dvi skirtingos grupės telpančios tuose pačiuose Pinkuose. Na, gal dauguma sakyks, kad skirias dėl to, kad tada buvo Syd'as Barrettas, na bet juk galima paimti vietoj Bike - Corporal Clegg dainą. Visuose albumuose galima išvysti vis naują Pinkų pusę. Galbūt kiti sakys, kad jų muzika yra keista, bet manau ši grupė galėtų būti tikros muzikos pavyzdžių. Juk muzika kažką turi perduoti žmogui, sukelti jausmus, nupiešti vidinį paveikslą ir susiklausyti kaip gera knyga.

Keista, kad šioj diskusijoj apsireiškiau tik po ilgo laiko tarpo 

Kažkas keisto...kažkas gero!

Ir man iš pradžių jie pasirodė keistoki, bet po truputį pradėjo labai patikti ir dabar jau ne keisti, o profesionaliai geri man Pink Floyd'ai. Dar ne viena mėgstamiausių grupių, bet kas žino, kokios bus mano ateities perspektyvos... Dar reikia daugiau skirti laiko jų muzikos supratimui ir suvokimui.

Kažkas keisto...kažkas gero!

Neįsivaizduoju, kaip aš be Pink Floyd išgyvenau 15 metų.

Neįsivaizduoju, kaip aš be Pink Floyd išgyvenau 15 metų.