Alvydas minėjo puikų Lake'o vokalą, tačiau aš noriu atkreipti dėmesį į daugybę kitų dalykų: į gitaros akcentus, kurie sudėlioti taip, kad dainos jautrumas tik eskaluotųsi, į labai vienakryptį būgnavimą: turiu omenyje, kad tempas ir metras dainos metu išlaikomas toks pat, juk čia baladė, o ne ultramegasprogstamai pompastiškas progresyvistų draskymasis visais 17 instrumentų į skirtingas puses. Bet išgaunamas garsas ir šiek tiek į vieną ar kitą pusę pavarijuojanti mušamųjų garsų seka gimdo labai didelį efektą. Negaliu nepaminėti, kad čia kaip niekada gerą funkciją atlieka antraplanį melotronas, tiek ramioje instrumentinėje dalyje formuodamas antraplanę melodiją, tiek pritarime skambant pagrindinei dainos daliai. Žodžiu, jei visas albumas būtų sudėtas iš 5 tokio galingumo dainų, jis neabejotinai būtų ne tik vienas inovatyviausių, bet ir kokybine prasme vienas geriausių visų laikų progresyviojo roko albumų. Vis tik Epitaph yra didelis perlas albume, iš esmės dėl jos ir yra susiformavusios tokios stipriai pozityvios nuomonės ir šiais laikais apie albumą. Mano nuomonė albumo atžvilgiu ir labai pozityvi, tačiau tik dėl tokių dainų kaip Epitaph ir 21st Century Schizoid Man, bet ne dėl Moonchild, pavyzdžiui. 10 balų.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2018 m. gegužės 26 d. 21:01:14
Alvydas minėjo puikų Lake'o vokalą, tačiau aš noriu atkreipti dėmesį į daugybę kitų dalykų: į gitaros akcentus, kurie sudėlioti taip, kad dainos jautrumas tik eskaluotųsi, į labai vienakryptį būgnavimą: turiu omenyje, kad tempas ir metras dainos metu išlaikomas toks pat, juk čia baladė, o ne ultramegasprogstamai pompastiškas progresyvistų draskymasis visais 17 instrumentų į skirtingas puses. Bet išgaunamas garsas ir šiek tiek į vieną ar kitą pusę pavarijuojanti mušamųjų garsų seka gimdo labai didelį efektą. Negaliu nepaminėti, kad čia kaip niekada gerą funkciją atlieka antraplanį melotronas, tiek ramioje instrumentinėje dalyje formuodamas antraplanę melodiją, tiek pritarime skambant pagrindinei dainos daliai. Žodžiu, jei visas albumas būtų sudėtas iš 5 tokio galingumo dainų, jis neabejotinai būtų ne tik vienas inovatyviausių, bet ir kokybine prasme vienas geriausių visų laikų progresyviojo roko albumų. Vis tik Epitaph yra didelis perlas albume, iš esmės dėl jos ir yra susiformavusios tokios stipriai pozityvios nuomonės ir šiais laikais apie albumą. Mano nuomonė albumo atžvilgiu ir labai pozityvi, tačiau tik dėl tokių dainų kaip Epitaph ir 21st Century Schizoid Man, bet ne dėl Moonchild, pavyzdžiui. 10 balų.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2015 m. gegužės 16 d. 15:05:05
Grego Leiko balsas nuostabaus tembro, ir jei jis dainuoja liūdną dainą, ji skamba išties liūdnai, o ne tragiškai. Niekad neperspaudžia.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2012 m. gruodžio 6 d. 21:59:20
visų laikų symph-/prog-/art-rock.... mano nežymia nuomone