Na, ganėtinai įspūdingas kūrinys, jis kaip ta vandenyno banga pasigauna ir nusineša į kelionę su savimi. Ir žiūriu, toli ieškoti nereikėjo, ši daina yra mano susidarytame dainų sąraše, kurias privalau perklausyti. Anksčiau Marillion dainos man labai didelio įspūdžio nekėlė, bet dabar drąsiai galiu sakyti, kad ledai yra pralaužti, belieka laukti tolimesnių atradimų šios grupės fronte.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
Pasigestu tokių kūrinių visoje Marillion diskografijoje. Ocean Cloud yra tiesiog žudantis ilgas kūrinys, kaip ir Gaza, Neverland ir Interior Lulu. Bet tuo ir pasibaigia visa Marilllion jėga, kuria žaviuosi. Vis dar nesuvokiu, kodėl Marillion nebandė savęs stambioje formoje, o daugiau sukūrė paprastesnių, popsiškesnių, neilgų numerių.
Ocean Cloud vietomis užburia atmosferiška lengva melodija, kuri man labai neša į vieną šio dešimtmečio progresyvaus roko korifėjų Cosmograf, kur Hogarth'o vokalas skamba kaip niekada emocingai. O kartais viskas prasprogsta į Waters'išką agresiją ir net pasijunti, kad klausai The Wall, tik su dar progresyvesne instrumentuote. Ypač žaviuosi originaliomis Trewavas boso linijomis, kurios kartais nuneša į tai, ką Bert'as Ruiter'is darė su Focus savo geriausiais laikais, o vietomis - į Wetton'o stiliuką, bet išlikdamas tuo pačiu Pete Trewavas, kuriuo visada ir buvo. Iš esmės labai skoningai sukonstruta viskas.
Tikras perlas Marbles albume ir iš esmės šiek tiek gaila, kad Marbles yra kiek apgaulingas albumas - turi kelias visiškai nerealias ilgas kompozicijas, bet visa kita nesiprašo gražesnio žodžio nei "užkamša".
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2018 m. birželio 28 d. 18:11:41
Na, ganėtinai įspūdingas kūrinys, jis kaip ta vandenyno banga pasigauna ir nusineša į kelionę su savimi. Ir žiūriu, toli ieškoti nereikėjo, ši daina yra mano susidarytame dainų sąraše, kurias privalau perklausyti. Anksčiau Marillion dainos man labai didelio įspūdžio nekėlė, bet dabar drąsiai galiu sakyti, kad ledai yra pralaužti, belieka laukti tolimesnių atradimų šios grupės fronte.
____________________
Kas tau skirta visada ras kelią pas tave.
2018 m. birželio 27 d. 21:05:02
Pasigestu tokių kūrinių visoje Marillion diskografijoje. Ocean Cloud yra tiesiog žudantis ilgas kūrinys, kaip ir Gaza, Neverland ir Interior Lulu. Bet tuo ir pasibaigia visa Marilllion jėga, kuria žaviuosi. Vis dar nesuvokiu, kodėl Marillion nebandė savęs stambioje formoje, o daugiau sukūrė paprastesnių, popsiškesnių, neilgų numerių.
Ocean Cloud vietomis užburia atmosferiška lengva melodija, kuri man labai neša į vieną šio dešimtmečio progresyvaus roko korifėjų Cosmograf, kur Hogarth'o vokalas skamba kaip niekada emocingai. O kartais viskas prasprogsta į Waters'išką agresiją ir net pasijunti, kad klausai The Wall, tik su dar progresyvesne instrumentuote. Ypač žaviuosi originaliomis Trewavas boso linijomis, kurios kartais nuneša į tai, ką Bert'as Ruiter'is darė su Focus savo geriausiais laikais, o vietomis - į Wetton'o stiliuką, bet išlikdamas tuo pačiu Pete Trewavas, kuriuo visada ir buvo. Iš esmės labai skoningai sukonstruta viskas.
Tikras perlas Marbles albume ir iš esmės šiek tiek gaila, kad Marbles yra kiek apgaulingas albumas - turi kelias visiškai nerealias ilgas kompozicijas, bet visa kita nesiprašo gražesnio žodžio nei "užkamša".
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2013 m. kovo 14 d. 10:09:51
Nesiliauju žavėjęsis misterio Styveno Hogarto talentais. Šitaip išritulioti istoriją, įaudžiant į užburinančią muziką - nerealus potyris.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly