Jei šitą gabalą būtų galima priskirti prie sunkaus roko kategorijos, tai sakyčiau, kad čia pirmas tikrai geras tokio tipo Marillion gabalas, nesukeliantis diskomforto ar dviprasmiškų jausmų, bet užveda ir Hogarth lyricizmo maniera išlaikyta sėkmingai, neprarandant teksto kuriamos prasmės, gal net tokiu skambesiu ją pastiprinant. Privalau parašyti 10 balų.
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
2018 m. birželio 21 d. 13:49:01
Jei šitą gabalą būtų galima priskirti prie sunkaus roko kategorijos, tai sakyčiau, kad čia pirmas tikrai geras tokio tipo Marillion gabalas, nesukeliantis diskomforto ar dviprasmiškų jausmų, bet užveda ir Hogarth lyricizmo maniera išlaikyta sėkmingai, neprarandant teksto kuriamos prasmės, gal net tokiu skambesiu ją pastiprinant. Privalau parašyti 10 balų.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas