Reikia mažiau kreipti dėmesio į Silentist komentarus tiesiog, nes jis kai išsitrauks kokią nesąmonę, tai griūk negyvas. Žmogus, kuris sudarinėja krūvas topų ir į beveik visus įtraukia bent po kelias gan grėmėzdiškas progroko dainas, pasiskundė, kad šita daina grėmėzdiška (nors Marillion kontekste ši daina nėra kažkas grandiozinio struktūros prasme). Nuoseklumo rasti Silentist žodžiuose dažnai yra sunku.
Ugly gremezdine dainos struktura, bet jei jau Styvas nusprende ja itraukti i albuma Less is more tai ka darysi, reikia klausyt ir ja. Tikiuos per radija ar koncertuose jos daug negroja
____________________
Auka suprato kad nusikaltimo bendrininkus senokai pazinojo
Čia viena mano mėgstamiausių Marillion dainų. Kaip ir Alvydas paminėjo, gan atipiškas Marillion pasirinkimas, čia melodingos melancholijos sunku rasti, verčiau randi šiurkščią, agresyvią gitarą, fanką ritmo sekcijoje ir vokaliai besidraskantį Hogarthą. Aš dievinu tą masyvų poslinkį dainoje ties 5 minučių riba – tada stoja nuostabus pinkfloydiškas Marko Kelly vargonas, bet atmosfera tokia tirštai sujaukta ir grėsminga. Labai primena tam tikras sekcijas iš Floyd'ų Animals albumo. Ir finalinė sekcija yra visiška vyšnia ant torto, Hogarth'as deda daug energijos į savo vokalą, bet ta energija yra kontroliuojama, ji sugeba įsukti į tam tikrą mantrą.
Jei iš Anoraknophobia man dar kas nors galėtų konkuruoti su šia daina, tai nuostabiai melodinga This Is The 21st Century, tačiau anoji daug geriau tapatinasi su bendru Marillion paveikslu, o If My Heart... turi daug didesnį netikėtumo faktorių. 10 balų.
Pirmą kartą atkreipiau reikiamą dėmesį į šią dainą. Čia gi grupė surizikavo ir paeksperimentavo su stiliais. Šiąnakt jau nebeatrodo kaip palaidas koliažas, bet kaip prasmingai apmąstytas žingsnis į ateitį - štai, žiūrėkit, t.y. klausykit, mes nesam savyje užsiciklinę melancholikai. Mes gebame būti atvyri iššūkiams, galime taip ir taip, ir dar šitaip. Čia net gi drąsiau, nei Quartz, kurį 10 įvertinau dar 2014-ais ir dabar labai aukštai vertinu.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
O prioritetai man pastaruoju metu yra nauji leidimai. Dar kitas dalykas, kad naujos grupės dažnai jau nebepateikia nieko įdomaus man. Ar bent nesilygina su savo "pirmtakais", kad norėtųsi į juos gilintis.
Nauji atradimai lieka tikrai paskutinėje vietoje ir praktiškai pamirštami. Kartais tik, jeigu pagal asociaciją su kita grupe atrandu, perklausau kokias kelias dainas, ir dažnai tuo ir pasibaigia, nes reikia grįžti prie prioritetų.
Tai panaši dilema ir man. Mano JAU mėgstamos grupės kepa kūrybą tempais, kurie man žiauriai per dideli, o čia dar naujas grupes atradinėti. Dažniausiai pas mane atradimai dabar būna "nes Spotify algoritmas išmetė", o ne intentional prisėdimai prie kažko
Nes pasirodo, juose gali slėptis įdomių, netikėtų dalykų. Pvz., netyčia atradau vieną bitlų dainą, nuo kurios užsikabinau, ir paaiškėjo visas Yellow Submarine albumas įdomus. Bet kur čia spėsi perklausyt, kai tiek naujų reikia peržvelgti...
Tai niekas netrukdo. Nėra ir labai didelė diskografija studijinių albumų. O man vis dar reikia normaliai perklausyti visus klasikinius, kurių gal nei vieno albumo normaliai taip ir neperklausiau. Bitlai, Rolling Stones, Kinks...
2024 m. rugsėjo 6 d. 19:04:13
Reikia mažiau kreipti dėmesio į Silentist komentarus tiesiog, nes jis kai išsitrauks kokią nesąmonę, tai griūk negyvas. Žmogus, kuris sudarinėja krūvas topų ir į beveik visus įtraukia bent po kelias gan grėmėzdiškas progroko dainas, pasiskundė, kad šita daina grėmėzdiška (nors Marillion kontekste ši daina nėra kažkas grandiozinio struktūros prasme). Nuoseklumo rasti Silentist žodžiuose dažnai yra sunku.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2024 m. rugsėjo 5 d. 21:28:33
Nesutinku su zodziais: "ka darysi, reikia klausyti ir ja".Man si daina is 2001m albumo - viena idomiausiu ir labiausiai vezanciu.
2024 m. rugsėjo 5 d. 15:22:03
Ugly gremezdine dainos struktura, bet jei jau Styvas nusprende ja itraukti i albuma Less is more tai ka darysi, reikia klausyt ir ja. Tikiuos per radija ar koncertuose jos daug negroja
____________________
Auka suprato kad nusikaltimo bendrininkus senokai pazinojo
2024 m. rugsėjo 5 d. 01:01:31
Čia viena mano mėgstamiausių Marillion dainų. Kaip ir Alvydas paminėjo, gan atipiškas Marillion pasirinkimas, čia melodingos melancholijos sunku rasti, verčiau randi šiurkščią, agresyvią gitarą, fanką ritmo sekcijoje ir vokaliai besidraskantį Hogarthą. Aš dievinu tą masyvų poslinkį dainoje ties 5 minučių riba – tada stoja nuostabus pinkfloydiškas Marko Kelly vargonas, bet atmosfera tokia tirštai sujaukta ir grėsminga. Labai primena tam tikras sekcijas iš Floyd'ų Animals albumo. Ir finalinė sekcija yra visiška vyšnia ant torto, Hogarth'as deda daug energijos į savo vokalą, bet ta energija yra kontroliuojama, ji sugeba įsukti į tam tikrą mantrą.
Jei iš Anoraknophobia man dar kas nors galėtų konkuruoti su šia daina, tai nuostabiai melodinga This Is The 21st Century, tačiau anoji daug geriau tapatinasi su bendru Marillion paveikslu, o If My Heart... turi daug didesnį netikėtumo faktorių. 10 balų.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2024 m. rugsėjo 4 d. 23:25:14
Pirmą kartą atkreipiau reikiamą dėmesį į šią dainą. Čia gi grupė surizikavo ir paeksperimentavo su stiliais. Šiąnakt jau nebeatrodo kaip palaidas koliažas, bet kaip prasmingai apmąstytas žingsnis į ateitį - štai, žiūrėkit, t.y. klausykit, mes nesam savyje užsiciklinę melancholikai. Mes gebame būti atvyri iššūkiams, galime taip ir taip, ir dar šitaip. Čia net gi drąsiau, nei Quartz, kurį 10 įvertinau dar 2014-ais ir dabar labai aukštai vertinu.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly