Panašiai ir man. Po Blackwater Park nebegaliu išlikti abejingas nė vienam jų albumui.

Gal ir neobjektyvu, bet man beveik viskas patinka. ka sukuria Opeth, todel perklauses si albuma be jokiu abejoniu ir ramia sazine rasau- 10balu.Si mano rasliava ,skirta ju paskutiniam albumui The last will and testament.

Opeth gerbėjai, ar rasite grupės albumoų viršelių elementus šiame alternatyviame "In Cauda Venenum" paveiksle? Čiur, nežiūrėti atsakymų paveikslėlio adreso puslapyje. Ieškokit patys.

Man visi tie keturi albumai tokie stiprūs, kad galvojau, jog bus sunku juos išskirstyti. Bet nebuvo sunku išskirti ketvirtą ir trečią, sunkesnė situacija su top2:

4. Sorceress. Mano nuomonė apie šitą albumą smigo su laiku. Nepaisant to, jog titulinė daina man turbūt yra dešimtmečio Opeth gabalas. Bet labai daug dainų, kurios turi daugiau akustinės natūros, bet su tokiu soft / folk rock naratyvu, o ne su džiazavimu, kaip Nepenthe. Kalbu apie Sorceress 2, Fleeting Glance, Seventh Sojourn, netgi Will O The Wisp. Kita vertus, dėl Strange Brew ir Chrysalis labai jau nuvertinti albumo nesinori, šios dainos "išlaikė laiko egzaminą".

3. In Cauda Venenum. Mano nuomonė apie šitą albumą dar nespėjo nugęsti (ji gal net ir šiek tiek pakilo). Tiesa, aš išskirtinai klausau tik angliškos versijos (man kažko švediški Opeth nemieli ausiai). Tiesa, šito albumo minusas man yra vietomis statiški motyvai (ypač antroje albumo pusėje), nebūdingai monotoniškas kirvio būgnavimas, vingrumo stokojantis gitaravimas. Nors vokaliai gerai skamba albumas.

2. Heritage. Sunkia širdimi dedu šitą į antrą vietą, bet milimetriniu skirtumu. Tiesiog dėl to, jog man nepatinka Marrow of the Earth instrumentalas ir Slither labai jau neopeth'iška daina (nors greitą hardroką jie ten neblogai įvaldo). Albumas didžiausias Opeth'ų džiazas ir tą eksperimentavimą dievinu. I Feel The Dark stiprusis motyvas vienas didžiausių taškalų, Famine pirmosios minutės yra magija, Nepenthe vingrumas, Haxprocess vietomis minimalistinis, bet visumoj intensyvus gabalas, o jau Folklore antroji pusė tai visiškas auksas. Neseniai atradau, kad man visai patinka ir The Lines In My Hand beveik psichodelinis taškymasis.

1. Pale Communion. Negaliu nevertinti, kaip puikiai viskas nušlifuota tame albume. Nors šitas albumas nėra toks fun kaip Heritage ir subjektyvusis "aš" bando priešintis, bet objektyvusis "aš" sako, kad šitas albumas yra auksinis progroko standartas. Ir čia nėra silpnų kompozicijų, dėl ko aš jį statau per milimetrą aukščiau Heritage. Be to, yra šiek tiek sentimentų dėl to, jog Pale Communion man buvo lūžio momentas nuo "Opeth nebloga grupė" iki "Vau, Opeth yra tiesiog epinė grupė". Ir tai daugiausiai kartų turbūt klausytas Opeth albumas ir vis kita kompozicija nušviečia ryškesne šviesa. Vat šiuo momentu labai Voice of Treason mėgaujuos. Nors man Eternal Rains Will Come yra vienas geriausių opener'ių ever. 

Geras quizzas.

Žinoma, mano nuomonė šiuo klausymu bus gan subjektyvi. Kaip  grynai progresyvaus roko albumas In Cauda Venenum man labiausiai imponuoja. Pirma, į ji labiausiai įsiklausiau, antra, jis man asocijuojasi su 70 –jų eklektiško progroko scena, kurią pamėgęs seniausiai.  Kaip to įrodymas, svariausias argumentas yra daina Next of Kin. Nors šiaip eklektiškumas nėra stipriai išreikštas, greičiau jis perpus su crossover roku. Heart in Hand intonacijomis turi daug bendro su albumu Pale Comunion ir didžioji likusių dainų dalis pratęsia tai, kas pasėta Heritage albume.

Iš Heritage albumo momentaliai atsigamina Nephente, kuris jau yra kentauras. Vokaliai tai dar primena lyriškas Blackwater Park (The Drapery Falls) dainų vietas, tačiau pianinas, Hamondas, bosas ir būgnai dirba jazz fusion, kaip Mahavishnu grupėje. Tokio nepamirši. Kaip ir Folklore, kuris jau daugiau progfolkas a la Stand Up (Jethro Tull). O štai Devil‘s Orchard dar laikosi praeito Opeth etapo.

Keista, bet iš Pale Comunion be Cusp of Eternity ir Moon Above, Sun Below daugiau nieko neišsinešiau. Dar blogiau su Sorceress, be titulinės dainos įžangos ir įspūdingo vokalo įstojimo nieko kaip ir nepamenu. Reikia perkrauti smegenų RAM. Per didelė naujienų apimtis daro skriaudą ankstesnei informacijai, bet dėkui, kad dar neliečia 1968-1986 failų.

Opeth gerbėjams klausimas:

Jau turime keturis progrokinės krypties Opeth albumus: Heritage, Pale Communion, Sorceress ir In Cauda Venenum. Koks būtų jūsų top4? 

Žinoma, lyginam per daug skirtingus vokalistus, tad bendros nuomonės pasiekti niekaip nepavyktų. Aš tik norėjau apginti Opeth koverį šį kartą, ir pasakyti, kad jis paprasčiausiai nėra toks blogas, nors ir 7/10 vertinimas mano sistemoje nėra prie geresnių.

Dalinai sutinku, nes taip, jis neišspaudžia čia visko ką galėtų išspausti iš savo balso, labai trūksta emocionalumo didesnio. Kita vertus, čia kyla pavojus ir persistengti, padaryti gerokai blogiau. Šiek tiek pakiliai balsas skamba, nes toks jau tas jo vokalas iš esmės yra, bet jis įdomus tuo, kad vienu metu skamba tiek pakiliai, tiek liūdnai. Tai čia situacija maždaug 50/50 gali išeiti, kalbant apie žmonių nuomones.

Apskritai, aš manau, mes užsirovėm diskutuoti apie vieną labiausiai nepakartojamų vokalo performansų roko muzikos istorijoje. Soldier of Fortune ir Coverdale'o vokalas yra tiesiog nulemti vienas kitam reiškiniai ir tikrai vargiai man kas įrodys, kad gali būti kitaip.

Negaliu sutikti nei objektyviai, nei subjektyviai. Opeth yra viena mėgstamiausių progmetalo/progroko grupių, o Deep Purple - viena mėgstamiausių sunkaus roko grupių, todėl neblogai pažįstu tiek Akerfeldt'o, tiek Coverdale'o vokalus. Kad Akerfeldt'as yra puikus vokalistas, net nesiginčiju ir pats pradėsiu smarkiai putotis, jei kas tik bandys įrodyti kitaip. Šiame atlikime jo vokalas net neskamba itin melancholiškai, vietomis net per pakiliai. Užtat originale Coverdale'as vysto visiškai homogenišką, giliai melancholinę atmosferą, kurios Akerfeldt'as nesugeba išspausti nei vienoje akimirkoje, na, gal pačioje pabaigoje priartėja prie to efekto (geriausiu atveju). 

Va atmosfera yra esminis dalykas, tiesiog dingsta visa magija, kuri jaučiama originale. Kad Akerfeldt'o vokalas tinka šiai dainai, čia būtų galima objektyviai sutarti, jei tik daugiau žmonių įsijungtų į diskusiją, žinant, kokios yra šio vokalisto galimybės sukurti "giliai įsiskverbiantį" balso tembrą, kuris sugeba nuteikti mažų mažiausiai melancholiškoms nuotaikoms.

Na, instrumentinis išpildymas truputį kitoks (ne esmėje, bet detalėse skirtumai), tad "niekuo nepapildė" yra neteisingas teiginys. O kad Akerfeldt vokalas šiai dainai visai netinka, tai yra "atėmimas" (tuo oponuoju 4Blackberry). Iki Coverdale'o kuriamos atmosferos čia toli gražu. Toks būtų mano vertinimas.

Na taip, neduočiau daugiau 7. Tačiau melancholiškai skambantis vokalas visai pritinka šiai dainai.

Koveris prastas, niekuo nepapildė tik atėmė. 

Kaip malonu išgirsti tokios dainos koverį Åkerfeldt'o balsu.

Radau komentarą youtubėj po kuriuo pasirašau:

Black Water Park (considered their masterpiece by their fans)

Morning Rise (if you absolutely love acoustic ballands and death metal based break downs with a twist of jazz and bit of blues)

Still Life (if you just love metal shredding madness)