gyvenimas - graziausia ir brangiausia ka mes turime. gal kai kuriems jis atrodo per sunkus, bet jis yra toks koks yra. reikia pereiti ugni ir vandeni, kad ji pazinti. tai sunku. bet niekas ir nesake, kad bus lengva...

Na nezhinau man atrodo, kad gyvenimas yra didzhiule iliuzija, kazhko laukimas. Zhavingiausia gyvenime yra tai, kad gyvename shia akimirka ir tik ji dabar yra svarbi. Shia akimirka priimam sprendimus, kalbam, o gal kita minute nuomone jau bus pasiekeitus. Dabar manau, kad gyvenimas yra didele meshlo kruva, bet zhinau, kad jau ryt galvosiu kitaip. Akimirkos zhavesys... Man gyvenimas yra tiesiog kazhko laukimas. Mes nesistengiam visko ish gyvenimo pasisemti, mastom apie ateiti, kad dar visko bus, dar bus galima visko ishragauti. Tachiau tai - didele liuzija. Visko niekada nepatirsi. Reiketu stengtis gyvent shia akimrka, laikyta ja nuostabia ir nepakartojama. Tachiau negaliu, vis laukiu kada taies tas laikas kai bus dar geriau, dar dar... Matyt esu didele maksimaliste. Ir amne zhudo tas laukimas. Dabar laukiu, kada ateis rytojus, paskui lauksiu valentino dienos, paskui lauksiu laisvadienio trechiadieni, paskui savaitgalio, ir viskas kartosis ir kartosis. Paskui lauksiu velyku atostogu, vasaros atostogu, lauksiu mokslo baigimo, lauksiu kada pradesiu dirbti. Ir tada booom. Juk nebebus ko laukti. Liks vienintelis noras grishti i tai kas yra dabar, kai buvo galima kazhko laukti. Nemanau, kad gyvenimas yra rojus ar pragaras. Tai kazhkas kito. Kazhkas nenusakomo. Pavadinchiau tai sunkiu malonumu. Mintys apie gyvenimas yra vienos tu labiausia gniuzhdanchiu ir zhudanchiu. Kaip ir ta pati ateistis. Nesuprantu ko bijoti tos ateisties, kad busi niekas, kad busi mehslo kruva, jei tai nera taip jau blogai. Gyvenu viltim, kvailiausiu, bukiausiu ir banaliausiu jausmu. Svajoju, viliuosi, tikiuosi ir nuo to man dar blogiau. Shlykshtus jausmas. Jau geriau netikechiau gyvenimo geriu... Matyt esu dar per mazhai patyrusi negero, kad netikechiau rozhine ateitim ir geru gyvenimu. O gal sakau kaiptik tie kurie daugiausia blogo patiria, labiausiai ir megaujasi tuo gyvenimu, ji myli, vertina ir vadina ji grazhiu ir vertingu. Labai viliuosi kad ateis toks laikas kai nebekamuos shitos zhudanchios mintys, kai busiu suaugus ir tipo man bus labai gerai, pasibaigs paauglyste, visi tie filosofavimai, ish visko tik pasijuoksiu, bus viskas jega ir bent suprasiu ka chia pati parashiau. Ir ishvis kai man tokia nuotaika patiriu malonuma rashydama, vedzhiodama mintis, nors ir zhinau, kad nieks ju neskaito, tai tik tam kad man butu geriau, nors akimirkai geriau. O apie mirti ishvis nemastau. Neturiu nuomones apie tai. Tai man - tushchia tema.

na na... galima kartais juk atsipalaiduoti ir papluduriuoti palei srove

Visai neseniai man gyvenimas atrode nuobodus, beprasmiškas ir banalus. Bet vieną dieną supratau kad mes gyvename nuolat apsupti GROŽIO, kurio nepastebime. Viskas yra grazu, ir patys banaliausi dalykai, ir gamta, ir žmonės, net mirtis(!) gali būti graži, jei mes sugebame visame tame įžiūrėti grožį. Ir žinot kada aš tai supratau? Pažiūrėjęs filmą Amerikos Grožybės. Šio filmo mintis iš pirmo žvilgsnio paprasta ir banali - Gyvenimas yra gražus, bet ji perteikiama taip genialiai, kad pasibaigus filmui jautiesi kaip gavęs stiprų smūgį į veidą ir norisi vien su apatiniais išbėgti į stingdantį šaltį lauke ir garsiai sušukti : "Aš gyvenu!"

gyvenimas - tai zmogaus valios pastangos meginant "plaukti pries srove"... Ir tai kartais taip uzknisa...

Gyvenimas yra Viskas ir Niekas.

wa-paprastai,regis,banaliai, bet po velniais-teisingai!!!
juk tam is esmes ir gyveni zmogus-kad atsakytum i amzina klausima-"kas gi tas gyvenimas?".

kiekwienas gywenimas -tai pastangos ir kova uz teise buti paciu sawimi . . .

gyvenimas nenuspejamas dalykas. niekada nezinai kas bus rytoj, poryt ir dar poryt... ir tai daro ji idomu

jis toks kokio nusipelniau. nes jo tobulybe neleis taves nepelnytai skriausti. tokia mociute, sedi, mezga ir risa ji su kitais, tas mezginys turbut panasus y pirstine, apgaubiancia tavo ranka, kur kiekvienas pirstas turi savo vieta, saugo nuo salcio. ji neklystanti mezgeja. o jos virbalai - tai nekas kita, kaip likimas su teisingumu. kai pirstine pradeda irti. labai sunku ja sulopyti ir atitaisyti. tiesa, purvo demes pasilieka ilgam. taciau naujieji 'atleidimo' milteliai pades jums atsikratyti ikyriu 'neapykantos' dulkiu. kartais siulai pradeda galvoti jog virbalai yra dievai ir meldziasi jiems. tada mociute issiverda arbatos ir klausosi zmoniu maldu, ja veza sita rekianti minia ir ji sugalvojo numegsti spalvota kumstuota pirstine, ir prasidejo..

gyvenimas- akimirka amzinybeje. tai nera neteisybe. nebent ishbandymus mes laikome neteisybe.
ishties gyvenimas zavus tuo, kad tu niekada nezinai, kia jis tau ruoshia rytojui.