Aš esu skaitęs jo knygą tokiu pat pavadinimu kaip Beatles daina.(Norvegiška giria)

 

---

25

The Beatles - Norwegian Wood (This Bird Has Flown)

Haruki Murakami megsta aprasinet mizika ir kulinarija

Na, aš asmeniškai tose jos mintyse nematau neigiamo požiūrio. Tiesiog ta muzika tokia ir yra. Ir darė depresyvų poveikį ir t.t.
Nevykėliškos muzikos poreikis buvo patenkintas, nevykėliai ( tokių juk tikrai daugiau, nei visokeriopų šaunuolių, kuriuos ir rodo per filmus, per televiziją, kurie talentingi, kurie smagūs, malonūs, gražūs, patrauklūs) gavo, ko reikėjo vai kaip šaunu dabar visiems. Aš manau, kad ji labiau neigiamai ne tiek apie muziką ir muzikantus, kiek apie jos vartotojus atsiliepė.

Yra skaičiusiųjų? Okei tada aš pacituosiu toje knygoje duotas mintis apie muziką (šiuo atveju bus ne apie B.Dylan, bet apie kur kas tuo atžvilgiu įtakingesnius ir radikalesnius muzikos "fruktus" )

1994 metų balandžio 8 dieną, kai baiginėjau šią knygą, Kurtas Cobainas šovė sau į galvąir buvo rastas negyvas savo namuose Sietle. Žiniasklaida netruko paverst jo savižudybės pavyzdžiu bendresnės visos kartos negalios, kuri tapo visiškai nevaldoma, ir pradėjo kalbėt apie "kulką, peršovusią ištisą kartą". Grunge'ą, muzikinį stilių, kurį Nirvana padėjo kurti ir populiarinti, Newsweek pavadino taip: "Tai, kas atsitinka, kai išsiskyrusių šeimų kartos vaikai paima gitarą". Cobaino savižudybė, nepaisant visiško jo sprendimo privatumo ir noro pasislėpti kambary ir persišauti sau smegenis, greitai pradėta laikyti labai simboliška.
Kažkuria savo esybės dalimi suprantu, kodėl. Per pastaruosius kelerius metus tokia daugybė žmonių pradėjo sirgt kuria nors distimijos forma, kad tapo aišku, jog depresija jau nėra privatus psichologinis reikalas. Iš tikrųjų ji - socialinė problema, ir aplink ją susikūrė ištisa depresijos kultūra. Vienas iš mano mėgstamiausių tokių meninių ieškojimų pavyzdžių - hitinis underground pakraipos filmas Dykinėtojai. Sukurtas vos už 23 000 dolerių, rež. Richardo Linklaterio debiutinis filmas pasakoja apie jaunus žmones Austin'o mieste Texas valstijoje, dar besimokančius ar jau baigusius mokyklą, kurie stumia laiką aptarinėdami skirtumus tarp Smurfų ir Scooby-Doo kultūros, gyvena iš atlyginimo, gaunamo už nekvalifikuotą darbą, kuriam nereikia koledžo išsilavinimo, ir dar lieka marios laiko gulėt lovoj, žiūrėti televizorių ir dykinėt. Vienas iš veikėjų tiesos akimirką prisipažįsta sakydamas: "Gal aš ir blogai gyvenu, bet man bent jau nereikia dėl to dirbti". Dar vienas filmas apie nusivylimą, Seksas, melas ir video, laimėjęs Auksinę palmės šakelę Kanų festivalyje, kalba apie įtemptus ir susvetimėjusius keturių žmonių santykius Beiton Ruže Luizijanos valstijoje; jo pagrindinis veikėjas - jaunuolis, taip nusivylęs meile, kad iškeičia tikrą seksą į vaizdajuostes, kuriose moterys pasakoja apie savo seksualinius išgyvenimus ir fantazijas. Šis veikėjas dėvi tik juodus drabužius (kartą jo draugelis teisininkas pasako, kad jis "atrodo kaip laidotuvių biuro tarnautojas meno pasauly" ) ; jo abejingumas daugeliui jaunų žmonių pradėjo simbolizuot beviltiškumą ir psichinį dirglumą, dėl kurių žmonės net liaujasi bandę užmegzti asmeninius santykius.
Tačiau žinoma, kulminacinė depresinės kultūros akimirka atėjo kartu su milžiniška grupės Nirvana sėkme. Jų hitas Smells Like Teen Spirit buvo kvietimas nugrimzti į apatiją. šioj dainoj taip džiūgaujama dėl pasyvumo, kad jos pagrindinis reikalavimas - "Štai ir mes, linksminkit mus [Here We Are Now, Entertain Us] " Iš tikrųjų, visas grupės albumas "Nevermind" atrodo lyg ilgas sąrašas dalykų, kurie jiems nerūpi.
Žinoma, ilgoj ir išdidžioj rokenrolo istorijoj yra daugybė dainų, skirtų žemyn besidriekiančiai gyvenimo spiralei, bet Nirvana atvejis bene pirmas, kai punk muzikos albumas ir singlas užėmė pirmąsias vietas topuose. (Žvelgiant atgal, Sex Pistols pardavė milijoną savo albumo "Never Mind the Bollocks" egzempliorių vien per 15 metų.) Nors "Nevermind" kai kuriais požiūriais buvo pop stiliaus ir melodingas, vis dėlto jam netrūko šiurkštumo ir cinizmo, ir pykčio, ir niekas nesitikėjo, kad jį taip gerai pirks ne tik išpažįstantieji alternatyvųjį gyvenimo būdą, pavertę X Kartą (Generation X) ir Dykinėtojus kultiniais hitais tarp kino filmų. Nirvana'os įrašų firma "Geffen" visiškai nesitikėjo, kad šis albumas taip išpopuliarės, ir net neturėjo sandėliuose užtektinai albumo kopijų, kad pakankamai greitai įvykdytų parduotuvių užsakymus ir patenkintų paklausą. Tuo tarpu tokios niūrios ir makabriškos britų naujosios bangos grupės kaip The CURE, The SMITHS, DEPECHE MODE, kadaise laikytos perdaug depresyviomis pagal mainstream kriterijus, koncertuodamos surinkdavo pilnus 20 000 vietų stadionus ir Amerikoj turėjo daugiausia gerbėjų tarp priemiesčių prekybos centrų lankytojų, o ne tarp bohemiškų intelektualų, kurie, kaip visą laiką buvo manoma, jas labiausiai mėgo. Nine Inch Nails , industrinio roko grupė iš Cleveland'o, nedidelėj nepriklausomų įrašų kompanijoj išleido atitinkamai pavadintą albumą "Pretty Hate Machine" su visiškai liguistu mizantropišku singlu "Head Like A Hole" , kuris padėjo jiems išleist auksinį diską. Grupė Jane's Addiction, šlovinanti heroino vartojimą, išleido diską, tapusį platininiu, o Red Hot Chilly Peppers buvo maloniai nustebinti, kai "Under The Bridge" , daina apie narkotikų abstinencijos sindromą ir bandymus nusižudyt, tapo pirmaujančiu singlu.
Noras atrodyt taip niūriai, iškankintai ir nihilistiškai, kaip Nirvana fanai sukėlė tam tikrą liguistą ir perversišką "misery chic" mados pakraipos apoteozę, kai drabužių dizaineriai, tokie kaip Marc'as Jacobs'as nusprendė atsisakyt aukštosios mados ir aprengt manekenes ant Paryžiaus podiumų purvinais flaneliniais marškiniais ir suplyšusiais džinsais. Vogue žurnalas sveikino grunge'ą kaip naują mados šūksnį, apie jį rašė pirmame New York Times "Stiliaus" skyrelio puslapyje. 1994 m. balandžio mėn. Linda Wells, vyriausia Allure redaktorė, rašė, kad žiūrėdama į "liesių manekenių niūrią, apgailėtiną veido išraišką", arba atrodančių "taip, tarsi sirgtų anoreksija, klinikine depresija arba ruoštųsi tiesiai į psichiatrinę ligoninę" nuotraukas, ji buvo priversta padaryt išvadą, kad pastaraisiais metais kažkas atsitiko madai ir mados fotografijai. "Atrodo, tarsi mums visiems būtinai reiktų Prozako". Nirvana kurios sėkmė iš pradžių buvo nuvertinta kaip muzikos verslo anomalija, iš tikrųjų buvo bendresnės tendencijos dalis.
Grupei Nirvana užkopus į populiarumo viršūnę, kai jie užėmė pirmąsias vietas topuose ir daužė instrumentus per "Saturday Night Live" programą, prisimenu, kaip galvojau, kad amerikiečių jaunimas turi būt jau visai nusivažiavęs, kad paverstų tokį gabalą hitu. Nepriklausomos Sietlo įrašų kompanijos "Sub Pop Records", kuri pirma atrado Nirvaną , vienas iš savininkų Johnas Ponemanas manė, kad grupės sėkmė rodo, jog vyksta "nevykėlių revoliucija". Galų gale visi atstumtieji, apgailėtina dauguma, kuri niekada "neįsikirto" į Paula Abdul, ėjo į muzikos parduotuves ir reikalavo muzikos, kurią suprato. Marškinėliai su logotipu "Sub Pop" ir žodžiu NEVYKĖLIS (LOSER), užrašytu didžiosiom raidėm ant krūtinės, tapo geidžiamiausiu dalyku. Eddie Veder'is, pagrindinis multiplatininės grupės Pearl Jam vokalistas, vilkėjo NEVYKĖLIO (LOSER) marškinėlius keliskart rodydamasis per nacionalinę televiziją. Tada, 1994 m. jaunuolis pasivadinęs paprasčiausiai Beck , nustebino savo įrašų kompaniją "Geffen", paversdamas savo melodingą repo stiliaus folk dainą " Nevykėlis (Loser) " hitiniu singlu ir dykinėtojų himnu. Jeigu jau būti nevykėliu taip smagu, jei Nirvana galėjo parduoti 10 000 000 vnt. albumo "Nevermind" , jei neįėjusių į albumą dainų rinkinys "Incesticide" tapo auksiniu, o kitas grupės albumas "In Utero" vos pasirodęs pateko į pirmąsias topų vietas, tapo aišku, kad depresijos kultūra yra labai giliai įsišaknijus mainstream'e.
Todėl aš suprantu, kodėl Kurto Cobaino mirtis žmonėms atrodo simboliška. Nes, šiaip ar taip, jie visiškai teisūs laikydami jo gyvenimą ir jo per tokį trumpą laiką sukurtą muziką tikru simboliu. Nirvanos populiarumas arba paskatino atsirast arba sutapo su tam tikrais konkrečiais ir įsidėmėtinais kultūros pokyčiais [čia ne mano nuomonė, o ištrauka iš knygos ElizabetWurtzel-ProzacoKarta, nieko nepraleidžiant, nuo332iki335psl.]

Puiku puiku puiku šitoj knygoj buvo muzikos įtraukimas. Menu, kaip anuomet desperatiškai ieškojau Bob Dylan "You're A Big Girl Now" ir "If You See Her Say Hello", mat šios dvi buvo vienos herojės mėgstamiausių. Iki šiol minėtos dainos man yra pačios pačiausios iš Dylano.

Jei pasakyta, jog jis mėgo džiazą/roką/nesvarbu ką tai sutinku. Kad ir tarkim tam pačiam clockwork orange man patiko jog buvo kalbama apie veikėjo klausomą muziką, nes būtent taip ir kūrė jo paveikslą, išryškino charakterio kontrastingumą.
Bet, jei kaskart rašoma, jog vat ji ėjo gatvė ir klausės tos ir tos dainos; sedėjo namie ir klausės tos ir anos dainos; kavinėje skambėja tokios ir tokios daina tai man gana keista. Vis dėlto grožinė literatūra - žodžio menas, o ne muzikinė enciklopedija.
Pasikartosiu - viskas priklauso nuo situacijos.

Knygoje Elizabet Wiurtzel Prozako karta rašo neigiamai apie grupes Nirvana, Cure ir kitas, kurios turi tamsų atspalvį, jų dainas.

O aš manau, kad tai savotiškas būdas perteikti veikėjų charakterį. Vieni klauso klasikos, kiti roko, treti metalo, o ketvirti kokio bliuzo, ir tai keičia skaitytojo požiūrį į veikėją. Čia kaip gyvenime.


Aš vis noriu Nautilus Pompilius paklausyti, bet nerandu jų dainų. "Sargybų" serijoje tai buvo mėgstamiausia pagrindinio veikėjo grupė.

Heroine labai daug istrauku is Dainu. Klausiau. Patiko.

heroine labai daug istrauku is dainu, bet niekad neklausiau...

O man tas tikslaus kūrinio paminėjimas truputi siejasi su autoriaus nesugebėjimu žodžiais aprašyti aplinkos/nuotaikos. Nors žinoma, priklauso ir nuo konteksto.

SK daznai i epigrafus isnesa ivairiu atlikeju dainu gabaliukus, ne neprivercia, ir paprasciausiai ignoroju, nes nedomina ivairios Lorettos Lynn ir Wilsonai Gatri...tusti garsai nei as ju muzika klausau ar klausisiu.

ps siulau dar sitoj temoj vardinti pacia muzika kuria sutiksit toj ar anoj knygoj.
pvz. AB 'prisukamas apelsinas' pamineta bethoveno penktoji simfonija

Geras, niekada net neatkreipdavau dėmesio kažkaip į tokius dalykus! Nors šiaip man atrodo, kad gal tiesiog neskaitau daug tokių knygų, kuriose galėtų būt ;] Bet kai būna, atkreipiu dėmesį tik tuo atveju, jei kažkas man žinomo. Šiaip- praleidžiu pro akis kaip kokias mėlynas užuolaidas ar lauke lojantį šunį.

Bet kai dabar pagalvoju, įdomu turėtų būt pasiklausyt to, ką autorius sugalvojo įdėti kaip kūrinio prieskonį ar jo erdvės papildymą. Kaip aprašytoj vietoj apsilankyti ir kitokie mieli sentimentalūs dalykėliai.

iš Kunčino, juppi duu juppi duu: ) super

Ivanauskaitės personažai klausosi geros muzikos.

neZINAU,NESU DAR SKAITES TOKIOS KNYGOS KUR APIE MUZIKA RASYTU KA =/

Kai kuriose knygose veikėjai klausosi muzikos (pvz, Haruki Murakami, Sergej Lukjanenko vaikėjai klausosi populiarių atlikėjų). Autorius nurodo atlikėją ir pavadinimą. Ar tai jus sudomina ir priverčia pasiklausyti aprašytos dainos, ar ignoruojate, kaip vertinate?